Greitai šiltos dienos eina
Naujoje, jaukioj buveinėj.
Visko čia beveik pakanka.
Kiškis dairosi pro langą -
Na kas ten, kopūstų lysvėj,
Kažkodėl visi išblyškę?
Žiūri žiūri – siaubų siaubas!
Kirminai kopūstus graužia.
O jau riebūs, o stori,
Viršuje ragai smaili,
Šimtas kojų lapą trypia.
Ak, greičiau slėptis į gryčią!
Bet ir čia, kokia nelaimė,
Kirminų pilna pakraigė!
Netgi lovoj ir spintelėj
Kirminai vestuves kelia.
Ką daryti, ką daryti,
Kaip gi jų atsikratyti?!
Gal pabėgti iš namų,
Kur nebūtų kirminų?
Ir kiškiene jau liūdna -
Ak, kokia bjauri vieta!
Tai padarė, tai padarė
Jos spalvotoji plaštakė.
Valgė, gėrė, ko norėjo,
Kirminų šimtus prisėjo.

* * *

Net maži kiškučiai pyksta –
Teks palikt šį bjaurų lizdą,
Bėgsim kur bananai auga,
Gal ten rasim namą saugų,
Kur nebūtų kirminų,
Viską ėdančių, godžių.
Emigruosim, emigruosim,
Jei namučių neiššluosim.

* * *

Liūdi kiškis, nesumąsto,
Kokią išeitį jam rasti?
Kaimynystėj, už keliuko,
Stovi namas gi ežiuko.
Eis jis ežio pasiklausti,
Kaip su kirminais kariauti.
Gal sudeginti namus
Ir tuos kirminus visus?
Kaip galvojo, taip padarė.
Gi ežys kiškučiui tarė:
- Geras tu esi kiškuti,
Tiktai patiklus truputį.
Reikia, reikia oi, galvoti,
Ką priimti, ką globoti.
Gražios spalvos – dar ne viskas,
Ir gyvatės oda blizga.
Kas margais sparneliais ploja,
Akim mirksi ir dainuoja,
Vikriai sukas, garsiai groja
Dar neaišku ką galvoja,
Kokie jų tikri planai?
Na, dabar ir pats matai.
Tikrą draugą atpažinti,
Tai ne gardžią morką krimsti.

***

Kiškis tyli, ką sakyti,
Aiški jo kaltė,  matyti,
Kad į savo namučius
Priėmė ne tuos svečius.
Ežys pupsi, kojom trepsi,
Kaip šį klausimą išspręsti?
Netikėtai, lyg savaime,
Jam gera mintis ateina:
- Kam tau deginti namus
Dar visai naujus, jaukius?
Kirminai juk bijo dūmų,
Spruks visi iš tavo rūmų.
Kaminą šaka uždenki
Ir krosnelę pakūrenki.
Kai bus dūmų tiršta, daug,
Lys iš visų plyšių lauk.
Dings raguoti, paauksuoti,
Kirmėliūkščiai riebaluoti.
Tik vėliau jokių plaštakių,
Jokio neprašyto svečio.
Reikia skirti būtinai,
Kurgi priešai, kur draugai.

* * *

Rūksta kiškio namas, rūksta
Čiaudi kirminai ir dūsta.
Sprunka iš visų kampų,
Iš kopūstų apgraužtų.
Jiems geriau lindėt eglyne,
Su šernais šlapiam kemsyne.


* * *

Namuose vėl kiškių šventė -
Pasiliks dar čia gyventi.
Ilgaausiai ir ūsuoti
Nebenori emigruoti.
Sako, kad visi užaugę,
Stropiai savo vietą saugos.
Čia, prie gimtojo upelio,
Kur gyveno jų seneliai,
Jie taip pat namus statys,
O kaimynu liks ežys.
Jie visi gražiai sutars,
Prisireiks - padės, patars.
Su kaimynu, su geru,
Ne tik švęst ir dirbt smagu.

(Pabaiga)