Pasiilgau angelų,
Tų, kur ant stogo,
Kadais sėdėdavo,
Skaičiuodavo žvaigždes
Ir dovanodavo jas visiems.

Pasiilgau gerumo,
To, kuriuo švietė angelai.
Pasiilgau jų saulės,
Jų mėnulio,
Jų Dievo, vienintelio bei tauraus.

Neišnaudojau galimybių
Susigrąžinti juos,
O dabar gailiuosi,
Nes viskas prarasta atrodo,
Akmenys sumesti jūrą,
Visos smiltelės paskandintos vandenyje.

Atrodo, nieko nebeliko,
Net viltis nebegyva.
Iš numirusių neprisikėlė ji.
Kaip miegojo, taip ir miega.
O angelai vis dar sėdi...
Dar sėdi ant stogo
Ir renka žvaigždes...