Įeinu vidun.
Ir jaučiu tą klaikų naftalino kvapą.
Priėjusi arčiau
Truputį susvyruoju ir prisėdu.

Ant sofos guli nupenėtas Rainis,
Už durų gaudžia siuvimo mašina.
O aš tik sėdžiu visiškai bejėgė
Ir dar planuoju, kaip nuskriaust tave.

Galbūt ištrauksiu pasenusį žinyną,
Kuris parėmęs ąžuolinę spintą laiko.
Suduš vaza senelio dovanota,
Pravirksi tu klūpėdama prieš ją.

Ir kam įsiveržei čia nelaukta, nereikalinga.
Juk neprašiau sušildyti pečių.
Nepinsi man kasų kas rytą,
Nesiūsi man puošnių suknių.

Išeisi, dar net neatėjus.
Jei tik nebūtum jau viduj.
Tavęs man niekad nereikėjo.
Tikiu, kad nereikės ir mums.

Ir kam šalikelėj sustoji,
Manai, prieisiu pasitikt?
–Greičiau! Kol kiemo šunys loja,
Vartus plačius jai užrakint!