(Pasaka, bet ne tik vaikams)

Dar nuo seno, kiek tik mena,
Kiškis pamiškėj gyveno.
Ten, kur teka upeliukas,
Buvo jo dailus namukas.
Nedidukas kiškių namas,
Bet gyventi labai geras.
Čia ir daržas, bulvės, ropės
Ir kopūstai - tikras grožis.
Valgyk, graužki, kas patinka,
Ir kiškienė čia laiminga.
Auga sūnūs, auga dukros,
Nors darbų! Suspėk tik suktis.
Dirbti reikia, tai tiesa,
Bet svarbiausia – ši vieta.
Gal net tūkstantis bus metų,
Kai namus čia kiškiai stato.

* * *

Pamiškė, gražus upelis
Ir kitiems žvėrims ant kelio.
Va, išbėgs į šią palaukę
Ir gauja vilkų jau kaukia.
Bėk kiškeli, nešk kudašių,
Kas netingi tas ir peša.
Net baltai raudonas povas
Sakės šio namelio ponas.
Bet baisiausia, kai meška,
Iš Rytų taigos rausva,
Atropoja, atlapnoja
Ir baisiu balsu mauroja:
- Kiški, man dabar tarnausi,
O jei ne, į kailį gausi.
Dar ir tavo kiškučius
Išvaikysiu po miškus.
Ką darys kiškelis mažas,
Velka ryžos meškos lažą.
Vilko pusę šimto metų,
Kol meška beveik apako.
Nebežino kas jai daros,
Neapžioja kiškio dvaro.
Pliką uodegą pabruko
Ir atgal į taigą spruko.

***

Bėga dienos ir savaitės,
Džiaugias kiškis gavęs laisvę.
Na dabar tai pagyvens,
Dirbs, kaip vyras iš stuomens,
O po metų, po kitų
Bus ir jis tikru ponu.
Ištisus šaunius metus
Valgys morkas, kopūstus.
Griebęs pjūklą ir kirvuką
Greit sutvarkė jis namuką,
Čia palopė, ten padažė,
Skarda uždengė garažą.
Kas čia žino, kas čia žino,
Gal ir jis nupirks mašiną.

* * *

Ech, svajonės, tokios  gražios,
Jei nebūtų tik plaštakės
Karštą dieną nuo eglyno
Vėl nelaimę atskraidinę.
Kai kiškienė jas pamatė,
Džiaugėsi ir kiškiui sakė:
- Oi, koks grožis! Oi, koks grožis!
Tai ne tavo sodo rožės.
Jos spalvingos, švelnios, dailios,
Tiks prie namo stogo smailo.
Arba ne. Tik viduje
Mums laikyt grožybę šią.

(Bus daugiau)