1. atėjimas
                    
KONFERANSJĖ
Tyliau! Ateina Dievas.
Ilgai ir nuolankiai prašiau,
Kad tai, ką kalbam Viešpaties vardu,
Jis pasakytų pats.

PRANAS
Bet mūsų tiek mažai,
Kad, regisi, po valandos, kitos
Ir vėl jis vienas pasiliks.

KONFERANSJĖ
Betgi ne viską pasakiau.
Kaip skelbta,
Disputo tema – GARBĖ.
Kiekvienas ją savaip suprantam.
Todėl ir Dievas nepadės,
Jei vienas už visus kalbės.
Pasaulyje, matyt, dar taip nebuvę -
Kiekvienas advokatą galim kviest
Ir jie kaip mat
Aukščiausiojo valia
Pas mus ateis.

PUBLIKA
Oho! Oho!
Jeigu bėda - ji ne viena,
Jeigu stebuklas, tai ne vienas.
O Dieve, laukiame tavęs.
          
           Sukilo publika ant kojų,
           Ir rankų delnus prie  krūtinės glaudžia.
           Net nežinia, kam ji dėkoja,  
           Bet dvasios nuojautose
           Viešpats jau šalia.
           Dabar svarbu, kaip pasirodys...  
           Konferansjė į užkulisius puola,
           Iš ten jau girdis jo šneka.

KONFERANSJĖ
Net nežinau, ką Tau sakyti.
Jau scenai, Dieve, priklausai.
Tačiau labai jautru matyti
Tave vargiausiame krašte.
Anksčiau su bulve, su grikiu,
Dabar išeiname visai nebūti.
Tave kaip meilę širdyje dedu.
- O! publika, paplokim...
Dievas su mumis, -
          
          Išėjęs pašaukia konferansjė
          
          Sužiuro publika į sceną
          Kaip čia dabar?
          Anasis sveikinasi,
          Kalba su Dievu,
          O jos akims - scena tuščia.
          Ir vis dėlto
          Šūsnis aplodismentų,
          Lyg kosčioja, lyg aikteli, –
          Paskui jau aidi pratisai.
          Ar suvokia, kas šitą laiką,
          Kuomet į sceną Viešpats žengia?

                       b. d.