Nebežinau, kas aš esu –
kažkur kapstaus, kažką knisu.
Stumiuos į priekį, traukiuos atbulai,
vėl viską nuo pradžių – vėl negerai.

Tie klausimai jau gerklę semia –
susiradau keistoką senę.
Paklausiau skęstančiu balsu:
– Tu, sene, pasakyk man, kas esu.

Nesupratau, ką ji sumanė –
sena, klejojanti šamanė,
gudriai primerkus vieną akį,
ji patylėjo ir pasakė:

– Išsidalyk į tūkstančius veidų –
būk vėjas, saulė ir naktis kartu,
būk saldžiai kvepianti gėlė
ir kraują siurbianti dėlė.

Būk nesulaikoma, kaip upė,
tvirta uola per audrą būki.
Pasaulį dar apskriek ratu –
mane surask, kai būsi – TU.