Sakyk, žmogau, kai kartą tu išeisi,
Kas liks čia po tavęs tuščiuos laukuos?
Gal tik maži beržai, tankūs eglynai skleisis
Ir lieknos pušys viršūnėmis linguos?

Gal tėviškės žeme keliai kitų kryžiuosis
Su pakelėm tuščiom, žymėtom ugnimi.
Gimtinės tu neginsi, jos ir nepaguosi,
Kai žengs per namų slenkstį batai svetimi.

Sakyk, žmogau, sakyk kaimo artojau,
Kodėl auginta duona tapo neskalsi,
Ko vis dažniau palaukėje sustoji,
Kur mintimis su gervėmis skrendi?

Žydės prie kiemo vartų paliktos alyvos,
Metus kitus pražys ir jazminai,
Tik nežydės bijūnai, seniai seniai nuvytę,
Ir bitės neskraidys, tušti liks aviliai.

Sakyk žmogau, sakyk broli lietuvi,
Kodėl tėvų šaly gyventi pavargai,
Taip neseniai laisvam ryte prabudęs,
Paukščiu pakilti viltį praradai?

Nėra kitur Tėvynės, nėra kitur rytojaus,
Gali namus palikti, tačiau tik laikinai.
Pavasariui atjojus ir liepom sulapojus,
Sugrįžk į savo žemę, sugrįžki būtinai.