Juozo-Tumo Vaižganto muziejuje Kaune vyko garsaus rusų aktoriaus, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje tapusio Tagankos teatro legenda, poeto ir dainininko Vladimiro Vysockio(1938-1980) atminimo vakaras, kurio metu buvo pristatyta mūsų kraštietės Irenos Tamošiūnaitės-Aršauskienės į lietuvių kalbą išversta jo kūrybos rinktinė „Neišbraukit manęs iš pavasario...“ Lietuviškai V.Vysockio eilėraščiai atskira knyga išleisti pirmą kartą. Periodinėje spaudoje nuo 1983 metų pasirodydavo pavieniai V. Vysockio kūriniai, kuriuos vertė žinomi lietuvių poetai Vladas Baltuškevičius ir Gintaras Patackas. V. Vysockio eilėraščius verčia ir Kaune gyvenantis kunigas Robertas Grigas.
Vakaro metu skambėjo gyvas dainininko balsas. Jo dainas lietuvių ir rusų kalbomis atliko bardas iš Vilniaus Viktoras Pustavojus. Susirinkę į Vaižganto muziejų žmonės turėjo progos išgirsti ir garsios prancūzų aktorės, estrados ir televizijos dainininkės Marinos Vladi atliekamas dainas rusų kalba. Kilmingos rusų giminės palikuonė, talentinga aktorė, daugelio pamėgta pirmiausia iš filmo „Burtininkė“, kur suvaidino žavią ir išmintingą laukinukę Ingą, Marina Vladi beveik dvylika metų buvo V. Vysockio gyvenimo draugė ir mylinti žmona. Vėliau ji parašė meilės Vysockiui kupiną autobiografinę knygą „Nutrūkęs Vladimiro skrydis“.
Dabar Vilniuje gyvenanti ukmergiškė Irena Tamošiūnaitė-Aršauskienė prieš keletą metų pradėjo versti V. Vysockio eiles į lietuvių kalbą. Pirmoji Irenos verstų V.Vysockio eilėraščių publikacija buvo išspausdinta 2002-ųjų metų Ukmergės kultūros almanache „Eskizai“.
Pirmąkart šį dainininką Irena išgirdo jaunystės metais. Dainos labai patiko, tarsi užbūrė savo gyvenimiška tiesa, skaudumu ir atvirumu, ir Irena pasiryžo jas išversti į lietuvių kalbą. Praėjusiais metais pasirodė graži V.Vysockio eilėraščių ir dainų knyga „Neišbraukit manęs iš pavasario...“
„Prisiliečiau prie Vladimiro Vysockio eilėraščių kaip prie parako statinės, sprogmens, užtaiso, kuris sudėtas į bardo dainas ir eilėraščius. Būsiu laiminga, jei skaitytojai lietuviškame tekste pajaus maištingą Vysockio dvasią ir atpažins jį kaip meilės ir ištikimybės savo kraštui, žemei šauklį. V. Vysockio žodis tapo reikalingas visų luomų žmonėms. Žodis, kurio negalima pamiršt, nuvalkiot, suvulgarint, nes tai – tautos išnešiotas žodis, užrašytas lėktuvo sparnuos, mikrofonų sustiprintas ir kruvinu paukščiu nukritęs į senų Rusijos vienkiemių tylą“, – sakė knygos vertėja I. Tamošiūnaitė-Aršauskienė.
Vakaro metu klausytojai prisiminė „savo jaunystės Vysockį“, kuris tuo metu buvo gerai žinomas ir Lietuvoje. Diskutavo, ar sunku versti Vysockio eilėraščius, ar įmanoma perteikti jo laisvūnišką dvasią, jo maištą?
Tačiau vertėjos triūsą teigiamai įvertino poetas Justinas Marcinkevičius, kadaise išvertęs (taip pat kankinančiai sunkiai) Sergejaus Jesenino eilėraščius.
I. Tamošiūnaitė-Aršauskienė įdomiai pasakojo apie V. Vysockio gyvenimą ir kūrybą, prisiminė Maskvoje gyvenantį dainininko sūnų Nikitą Vysockį, kuris daug prisidėjo, kad jo tėvo kūrybos rinktinė pasirodytų Lietuvoje.
Irena prisiminė ir tai, kad V.Vysockio dainas labai mėgo ir vertino monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
„Kai pradėjau rimtai domėtis V.Vysockio kūryba ir gyvenimu, patyriau, kad Lietuvoje daugelis žmonių jį mėgsta, vertina, tiesiog myli. Mane labai nudžiugino ir nustebino, kad monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas dažnai laidotuvių apeigas pabaigdavo rusų dainininko žodžiais:
Turiu ką sudainuoti aš Aukščiausiam
Ir pasiaiškint, kai prieš Jį reiks stot.
„Taip, taip, cituoju Vysockį ir labai jį esu pamėgęs. Jis man primena mūsų Vytautą Mačernį...Vysockio žodžiai spinduliuoja tikėjimu ir optimizmu. Mačiau ne kartą, kaip jie padeda abejojantiems ir kenčiantiems“, – Irena prisimena jai pasakytus monsinjoro žodžius.
Apie daugiabriaunę asmenybę, koks buvo Vladimiras Vysockis gyvenime, visko išsakyti neįmanoma. Jį kaip poetą pripažinti pradėjo tik po mirties. Tada jį tarsi pasivijo šlovė septynmyliais batais. Pasipylė jo eilėraščių knygos ir knygos apie jį. Rusų astronomų atrasta nauja planeta 1983 metų sausio 28 dieną tarptautiniame planetų centre Kembridže buvo užregistruota VLADVYSOCKIO vardu. Ji tarptautiniame kataloge pažymėta 2374 numeriu.
„Aš dažnai žiūriu į žvaigždes ir šypsausi nuo minties, kad didžiulėje Galaktikoje, tarp begalybės planetų, klaidžioja mažas švytintis taškas, amžiams gyvas dangaus kūnas, surištas su mano vyro vardu“, – knygoje „Nutrauktas Vladimiro skrydis“ rašė Marina Vladi.