Suspindo, sužibo šerkšno kalnai
nuo jų pakalnėn ridenasi rūkas...
Užklojo pievas sidabro skara,
O mintyse vis sukas išblukęs
Vaikystės dienų atvirukas
Plasnoja drugelių lanka,
lyg snaigės be perstojo sukas....
Dangus nusileido žemai
Pasimetė mažas dangaus kamuoliukas.
Į savo vaikystę tiesiu aš mintis
Taip norisi nuskaidrinti būtį,
kad veržtųs krateriu mano širdis.
Ir būtų nebaisios nei miglos, nei rūkas.
Te sielon pabeldžia viltis, o ne pūgos
ir vulkano išblėsusiuos plėniuos
Žėruoja, liepsnoja karščiausia ugnis....
Svajonėms ne laikas statyti ledo pilis!!!