Torio sava kriesla, apkaliau su druobė –
Paraluona minkšta so anou apguobiau.

Siedo kēp dievaitė, balto galvo moistau,
Padedo zīleliems ont palongė maista.

Purkščiuo lītos tonkē, kartās prasiskėidė
Debesis sudvilčiuo švėsio saulės žėido.

Po mėnotės joudou dongos apungliejės,
Vo po kėima siautie rodėnėnē viejē.

Ė longieli sava torio uždarītė,
Tonkē ė lig kėtuos dėinuos pėlka ryta.

Laika īr lig suotės, aš galvuotė linkus –
Ė krapštau, ė gluostau sena laika tinkus.

Mon atruoda augau su pruoto ė meilė –
Savouji pasauli sudieliuojau dailē.

Bet vės tėik, jē leisto, daug kou pataisītiuo –
Ė kėtēp rikioutiuo sava vėsa svita.

Ė pati svarbiausi mintės īr išlindus –
Būk švėisuos ė džiaugsma pripėltoujo indo.

Ka padietum žmuogou ašaras nuleistė,
Vo žaizdas užteptė gīduomoujo vaisto.

Pats aukštiausis gieris toukart širdie sopas,
Jē pri nelaiminga pats bovā suklopės.

Ė paskou iš lieta viel kėlā i aukšti
Kāp sparnouta žemės mielėnėijė paukštė.

Sied pri longa Barbė, laukė līn su viejo
Ė i stėkla barškėn lašā praretiejė.

Nuors surudėniejus, nuors be dėdė ūpa,
Tarsi pri altuoriaus če pri longa klūpa –

Īr jug panašiausė tū žmuoniū lėkėmā
Ė viejinga šalta rodėnini kėima.

Tik laukā gyvens dā saulie žėida bortās,
Sugrīš linksmė paukštē viel iš naujė kortėis,

Vo Barbelė lėnksės vėn artiau pri dogna
Ė svajuoniu perlās kurstīs jausmū ugni.