Išprotėjusio dailininko užrašai(1)
glosto sutemos medžius
neša mintys išopėjusiu šerkšnu
pasiklydusiuose nėriniuose
audžia viltį
paskutinę
vakaras sapnų
-----------------
tu sėdėjai ramiai
ką mąstei
nežinau
krėslas žilvičių
siūbavo į taktą nakties
skleidės tulpės lelijos stikle
šarma pasidengusi supos vienatvė
tavo rankose (su)(ne) rinktų neužmirštuolių akys
išprotėjusio laiko vedlys su įstiklinta neregio akimi
surinktos tuštumos
nugludintų drobių potėpiuose
susirinkusios išgalvotos realybės matomos tiesos
veidu atsigręžia
sukalbėdamos paskutinius poterius išskaidytos erdvės
likučiams
sugertų spalvų šešėliuose priglunda šerkšnojančio medžio šaka
skleidžiasi paskutinis žiedas
dar vienas brūkšnys
krėslo supančioji pavargusi užsnūsta
iš rankų išslydusi puokštė lengvai skraidina
likutiniuose sąmonės ribotuose prisiminimuose
rankose išopėjusi snaudžianti tyla
šokteli
klykiančių gervių pulkai palieką lauko tuštumą
prisiglaudžia pusnies tobulo purumo fone