Tik neliūdėk dėl žodžio nutylėto,
Nesuskambėjusios širdy stygos,
Dėl žvilgsnio tarsi gruodas šalto, kieto
Ir taurės truputėlį per karčios.

Išplėškim puslapį kreivom raidėm rašytą,
Iššluokim nuosėdas iš sielos gilumos,
Iš žiedlapių baltų susiūkim knygą kitą,
Sudėkim piešinius į ją šviesios spalvos.

Palauk, kol debesys nuplauks per mūsų dangų
Ir lietų nusineš, nuneš miglas,
Iškelkime gyvenimą lyg kūdikį ant rankų,
Te laimės paukštė mus abu suras.

Po vakaro, nakties išaušti lemta rytui,
Gražiausiai muzikai skambėti po tylos,
Nebesulaukt pavasario mums kito
Be rudenio, speiguotosios žiemos.

Tik neliūdėk dėl žodžio nutylėto,
Jiems pasakyti laiko turim daug,
Visi žiedai pražysta juk iš lėto,
Tik reikia palūkėt, mokėti laukt.