Šviesiam Motinos atminimui

I

Rugpjūčio saulėje dūzgeno sodas,
Pilnėjo obelų skreitai...
Stovėjai, Mama, tu ir, rodos,
Vėl laišką manąjį skaitei...

Pavėsyje iš lėto voras pynė raštą,
Vien rudeniui suprantamą gerai.
Aš tau žadėjau nusakyti kraštą,
Kur kitokie miškai ir ežerai.

Aš daugel pažadų tau pabylojau,
Deja, juos užvetė dienų pūga.
Ir daug ko neišvydęs aš sustojau,
Kitokiu tapęs palengva.

Tie sodo reginiai rugpjūčių dvelkia,
Net ir dabar - vidur dyvynos žiemos...
Ranka sapne atšauna durų velkę -
Ir vėlei aš gimtuos namuos.

II

Kas kryžiaus ženklu laimins mano kelią,
Saulėtekį kelionėn kas įdės?..
Nyku, žvarbu ir taip negera
Išeit be lydinčios žvaigždės.

Kančių vainikas jau nupintas,
Dygliai giliai susmigo po širdim.
Nebuvo skausmas tas dalintas -
Vien tavo neštas su viltim.

Kaskart dangus viršum galvos siaurėja
Ir dienos įsakmiai parodo mano vietą.
Teisingas būki man lenties Teisėjau,
Dalindamas vandenį ir duoną kietą.

Ateik į mano viziją nakčia, o Motina,
Rankas uždėk ant mano klystančios galvos,
Tegu dienas, žingsnius ir ilgesį pasotina
Tava palaima, kai už tos kalvos

Išeisiu. Vien akys ieškos lango atšvaituos
Ramybės ir geros vilties ženklų.
Širdis pavargusias dienas kartos,
Tik mano žodžiui atabalsio nėra - tylu tylu...

III

Iš nuotraukos senos
Su manimi ant rankų ateini
Tarp žydinčių žolynų palengva.
Ir mirksnį dingsta laiko apžavai -
Tarsi Madona tu tada buvai,
Bet tik paveiksle vizija graži.
Nuėję metai krovė sunkią naštą, -
Ją man vienam telemta nešti...
Iš nuotraukos senos
Dar kartą su manim
Ateiki, Mama, pas mane...