Pamirštas lobis
Tikiuosi atsimeni, kai ant pasidabruoto minčių skardžio, apiberto blizgančia rasa, aš palikau tau besparnį švelnumo varveklį... Jis buvo ne ledinis. Neištirpo. Ech, bet ir neatgaivinai juo įkaitusio kaip žarija savo kūno.
Atsimeni, kai nusileidus paskutinei vasaros saulei, padovanojai man mažytę kibirkštėlę, liepęs ją saugoti ir nepaleisti, kad ir kas atsitiktų?.. Suspaudžiau ją delne iš visų jėgų. Nenorėjau tavęs nuvilti. Randas liko iki šiol. Ir man nešalta.
Pameni, kai iš akių byrančiame smėlyje paslėpėm viską?.. Na, ne viską, bet tai, ką turėjom. Tada apkabinai ir tyliai į ausį sušnibždėjai, jog tai amžinai bus mūsų lobis. Bet žemėlapio aš neturiu. Ir tu neturi.
Dabar lobiai jau kiti, tačiau to mūsiškio niekas nesuras. Mes irgi.