Jeseninas, gal Blokas ar Achmatova
klajodavo krantinėmis ilgai.
Languos švieselė buvo vos vos matoma,
kaip sfinksai stingo pakelti tiltai.

O upė nešė tamsų juodą skausmą,
o gal neišsipildžiusias viltis.
Sujudę sfinksai, tarsi varpo gausmas,
dangus žvaigždėtas – poeto švyturys.

Tyliai parimę ties srauniais verpetais
ir žvelgdami nematančiom akim,
jie skrido mintimis. Tik žvaigždės matė –
Kalbėjo jie ne lūpomis – širdim.

Spurdėjo žodžiai gražūs, gyvybingi,
neužgesintos liepsnos degė širdyje.
Bet... Lūpose gyvenimas sustingo...
O mūza tyliai tolo krantine.

2010.