(Pasakėčia)

Prie tvenkinio skaidraus pasviręs gluosnis augo,
Jis buvo vienišas, o taip norėjo draugo.
Žaliom šakom į vandenį kasdieną žvelgė,
Bet būt draugu ne tvenkinį, o atspindį jis meldė:

- Tu toks puikus, beveik kaip aš, - savo paveikslą gyrė.
- O tvenkinys man nuobodus,  jis dieną - naktį tyli.
Tik palūkėki aš tuojau didesnis dar užaugsiu
Ir šakomis tave iš ten į krantą greit ištrauksiu.

Tiktai atūžusi žiema sniegu nuklojo žemę,
Neliko atspindžio, tamsu, gluosnį vienatvė slegia.
Tiktų draugu ir tvenkinys, bet kaip dabar kalbėti?
Kartą iškeitus atspindžiu, belieka patylėti.

Tiesa viena ir paprasta –
Šešėlių, atspindžių akimirka trumpa.