Negaliu parašyt tau eilių,
Nes tie žodžiai, žinau, tau – beverčiai.
Na, ir kas, jei rašysiu – myliu,
Tu šypsosies liūdnai, o gal karčiai.

Negaliu pasakyt – pasiimk
Visa, ką aš turiu ar turėsiu.
Pažadais realybė užsprings.
Ilgesys degiu žibalu liesis.

Tik viena kibirkštis iš tavęs,
Suliepsnosim iš karto abudu.
Laimingieji atšoks vestuves,
Tik iš lėto ratu mudu judam.

Ir kaip gaila, kad aš negaliu
Sustabdyt ar pagreitint sukimo.
Tad ar reikia eilių banalių –
Jei ne žodžiuose mūsų likimas?

Bet prašau, aš prašau – nusijuok
Kibirkštim. Liepsnose aš numirčiau...
Po to pelenus tu atsijok –
Rask žodžius, kurie auksu pavirto.