Kūdiki mažas, tai mes, senučiukai,
tau mojam iš savo lovelių.
Sąnariai girgžda kaip ežero ledas,
ant mūsų lazdų, kai užmiegam, kipšiukas sūpuojasi:
Džiaugsmingosios paslaptys,
Skausmingosios paslaptys,
kortos žymėtos, žemėtos, net kruvinos
eina į ranką. Lošėjais netapom,
taupiais tik, daug dienų susitaupė,
bevertės dabar kaip seni pinigai.
Jei tiesą, –  naktis reikia saugot, skaičiuoti,
pakalbint rytais, tai jos – šiluma ir namai.
(Skrybėlėtasis daužo lazda į grindis, nerimsta).
Kaip sviesim aukštyn, kojomis į lubas,
pamesi dažytus ūsus ir juodą cilindrą!
Mokykloje šitaip „sverdavom druską“,
Visi pasverti, o  laimi ir neša – stipriausias.

Troškimai lengvai virsta troškuliu, Tėve.
Kūdikis buvo. Plaukė baltais debesim,
parodė į mus, supratome, dienos pabrangs,
bus žiema, kirsim eketes, įkvėpsim gelmės.
Garbingosios paslaptys mūru už mus.
Stotys prieš ir po to. Stotys.