Senas portretas ant sienos.
Nuotrauka juodai balta.
Sustojo laikas. Ir nebėga dienos –
jūs likot tokie gražūs, kaip tada.

Tu nuometu baltu, šakele rūtos
papuoštą galvą glaudi prie peties.
O tėtis mano, aukštas, drūtas –
kokie nuostabūs jūs abu, išties.

Upe tekėjo laikas. Buvo visko...
Varge, džiaugsme jūs buvote kartu.
Bet kartą tėtis mus visus paliko.
Išėjo ten, iš kur sugrįžt nėra kelių.

O tėti, tėti... Taip tavęs ilgiuosi.
Negera be tavęs ir taip sunku.
jau kaip kadais manęs tu nepaguosi,
nebegirdėsiu žodžių nuoširdžių.

Tu man širdy likai visuomet jaunas.
Su šypsniu lūpose, gerumu širdyje...
Į nuotrauką žiūriu ir nepaliauju
ilgėtis aš. Ir vis mylėt Tave.


1992.