Ji užlipo ant lovos medinėmis kopėtėlėmis. Atsirėmė į sieną, kuri buvo tokia šalta, kad ėmė gelti galvą. Tačiau ją gėlė ne vien nuo šalčio – skausmingi atsiminimai vėl įkyriai sukosi galvoje ir nedavė ramybės. Kodėl taip turėjo atsitikti jai? Juk dabar sėdėtų savo šiltuose namuose ir su mama gertų arbatą… Arba su tėčiu važinėtųsi dviračiais… Kodėl jiems taip nutiko? Kodėl ji negalėjo kartu su jais važiuoti ir kartu žūti? Mirti būtų geriau nei kentėti tokį begalinį skausmą, apmaudą ir vienatvę.
Atrodė, jog visos ašaros išverktos. Emanuelė tiesiog sėdėjo ir spoksojo į niekur. Į kambarį įėjo tos trys merginos, bet ji net nepažvelgė į jas, tik įsikniaubė į kelius, kad nereikėtų nieko matyti. Tačiau tuoj pajuto, jog kažkas užlipo ant jos lovos ir atsisėdo šalia. Pakėlė galvą. Tai Agata žiūrėjo į ją truputį susirūpinusiu žvilgsniu.
– Atnešiau tau obuolį, – pasakė ji ir liūdnai šyptelėjo. Ant kitos lovos antro aukšto sėdėjo Inesa ir Jurga. Jos taip pat žiūrėjo į Emanuelę. Tas spoksojimas jai nė truputėlio nepatiko.
– Ačiū, nenoriu.
Merginos susižvalgė.
– Klausyk, mes suprantam tave… Visiems taip iš pradžių būna. Bet ką nors suvalgyti reikia, pamatysi, ir nuotaika pakils. Kiek tu jau laiko nevalgiusi? Vien kaulai ir oda... – švelniai kalbėjo Inesa, pati atrodanti kaip mėnesį nevalgiusi. Emanuelė pažiūrėjo Inesai į akis. Jos atrodė geros. Tada paėmė iš Agatos obuolį. Neatsiminė, kada paskutįkart normaliai valgė. Tačiau alkio ji nejautė. Vien skausmą širdyje.
– Jei nori, padėsim tau išsikrauti daiktus, – su dideliu noru akyse pasiūlė Jurga.
Emanuelė linktelėjo. Tada nulipo paskui Agatą žemyn. Reikėjo įvertinti tokį netikėtą merginų gerumą.
– Kaip susipažinai su Dovydu? – paklausė Inesa. Merginos vėl susižvelgė reikšmingais žvilgsniais.  
– Nežinau, ar susipažinau… Jis tik parodė, kur valgykla.
– O kaip tu jo paprašei, kad parodytų? – nustebo Jurga.
– Neprašiau, – tyliai kalbėjo Emanuelė. – Netyčia taip gavosi.
– Įdomiai… Žinai, man jis labai gražus, tiksliau, mums visoms, – nusišypsojo Agata. Inesa kiek nuraudo, o Jurga įnirtingai palinksėjo galva. – Bet su juo juk net kalbėtis neįmanoma, ir šiaip… – kiek nusivylusiu tonu užbaigė ji. Emanuelė nieko nesakė. Nesuprato, kokia šio pokalbio prasmė. Ji paėmė iš lagamino vieną švarkelį, norėdama pradėti tvarkytis, tačiau tada pamatė segtuvą su dokumentais.
– Pamiršau nunešti dokumentus…
– Manau, dar gali nunešti. Kiek pamenu, šimtas trečias kabinetas, – pasakė Jurga, tarsi norėdama atsikratyti Emanuelės. Ji aiškiai suprato kodėl – kažkokia apkalba jau degino tos merginos liežuvį. Emanuelė, leisdama Jurgai pagaliau patirti apkalbinėjimo malonumą, išėjo iš kambario nešina segtuvu. Jame buvo ne tik buvusios mokyklos byla su pažymiais ir paso kopija, bet ir tai, į ką ji visiškai nenorėjo žiūrėti – jos tėvų mirties liudijimai. Nešti šį segtuvą buvo sunku lyg karstą...
Koridoriuje ji pagaliau vėl buvo viena, nebeturėjo su niekuo šnekėtis apie beprasmius dalykus. Laiptų aikštelėje buvo tamsu, tik iš pirmo aukšto koridoriaus sklido blanki gelsva šviesa. Ji greitai nulipo laiptais, nes buvo baisu eiti tuščia tamsia svetima laiptine. Eidama į vestibiulį vėl peržengė kiauras bestikles duris ir pasijuto keistai, jau ne pirmą kartą nesuprasdama, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi.
Šimtas trečias kabinetas buvo visai netoli, iš vestibiulio į valgyklą vedančiame koridoriuje. Emanuelė pasibeldė ir įėjo. Prie stalo sėdėjo maždaug keturiasdešimties metų moteris, ji dėjosi po stalą išsibarsčiusius popierius į rankinę – rengėsi išeiti.
– Labas vakaras, aš… Atnešiau dokumentus, – nedrąsiai prabilo Emanuelė.
– Labas vakaras, tu turbūt Emanuelė? Jau maniau nesulauksiu, – moteris nusišypsojo ir atsistojo. – Aš internato ir mokyklos direktorė, Laima Karklienė, malonu susipažinti, – ji paspaudė kiek nustebintai direktorės draugiškumo Emanuelei ranką.
– Aš Emanuelė, – tyliai prisistatė mergina, paduodama segtuvą ir iškart pajusdama nedidelį palengvėjimą, kai šis atsidūrė didelėje juodoje direktorės rankinėje nė neatverstas.
– Ačiū. Na, kaip įsikūrei? Ar jau radai draugių? – direktorė iš tiesų nuoširdžiai domėjosi. Ši moteris  tokiai nejaukiai įstaigai buvo pernelyg maloni.
– Atrodo, taip, – trumpai atsakė Emanuelė, jai vis dar nesinorėjo kalbėtis, net ir su maloniu žmogumi.
– Na, man jau laikas eiti, ir taip užsisėdėjau… Labanaktis, – švelniai tarė moteris, eidama durų link. Emanuelė mielu noru atsisveikino ir išėjo iš kabineto. Greitu žingsniu nuėjo koridoriumi ir dar greitesniu stengėsi užlipti laiptais, nes buvo tikrai baugu eiti vienai tokioje tamsoje.
Staiga ji į kažką atsitrenkė. Ir nė nesusimąsčiusi garsiai suspigo. Buvo taip įsigąsdinusi. Dabar stovėjo sustingusi, tarsi įbetonuota į laiptus. Po akimirkos akys kiek priprato prie tamsos ir, didelei jos nuostabai, priešais stovėjo ne kas kitas, o Dovydas.
– Tu mane taip išgąsdinai, – tyliai pasakė ji, dar neatgaudama amo. Tačiau prisiminė, kad jis negirdi. Dovydas žiūrėjo jai į akis ramiu žvilgsniu, prieblandoje bespalviu. Tada atsargiai paėmė jos ranką ir delnan įdėjo popierėlį. Vėl pažvelgė į akis, dar kartelį, ir greitu žingsniu užlipo laiptais į trečią aukštą. Emanuelei nebebuvo taip baisu, ji ramiai užlipo likusiais laiptais ir įėjo į kambarį, gniauždama rankoje tą popierėlį. Dar šiltą nuo jo rankos.