Jau seniai emigravom iš sapno,
atsiveria mėlynos žaizdos,
kai susminga į odą
visi nebaigti sakiniai,
kai visatos aky negrabiai
dviem akimirkom žaidžiam,
susimaišo per naktį
visų rašliavų turiniai.

Žodžio formos ledinės,
neužveria sakinio taškas,
virsta atkarpos tiesėm,
ligi begalybės toli,
sproginėja fragmentai akių,
visą erdvę aptaško,
kai į daugtaškį sutelpa
tūkstančiai metų keli.

Nesapnuojam seniai jau,
plunksnakočio smaigalį kalam,
į žaizdas mėlynai
prasisunkia visatos dėmė,
skiemenuojam gyvybę į žodį,
bet plunksna išbąla,
nespalvotai užanka klaida
svetimom nuodėmėm.