Kaip paprasta be širdies, žmogiškumo, šešėlio klano,
Patapt niekam tikusiu, nelaimėliu paukščiu,
Ir rėžti, smeigti žodį į varganą, besikamuojantį pasaulį, kai niekas to nemato,
O kam penkiasdešimtkart daužei per krūtinę ir šaukei "aš tikiu!"

Gelia sielos ilgesį, skauda manajam aš,
Drasko, smaugia, klykia varnų sūkury baimė,
Rytas-aš, vakaras-aš, baimės šešėly prikaltas aš,
Regis, slėpynėse mačiau, šypsojosi netikra Atėnė.

Labas! pasauli, pragariškų sapnų persmelktas, rojau,
Bijau, kai miršta medžiai, žudoma aimanuoja naktis,
Dar ir dar, vėl ir vėlei klausiu savęs, ko aš atėjau,
Jei grimztu, jei griauna mane, ei, baime, parduotas pasaulis!

Smingant baimei į beorę tylą,
Kai skausmas kerta, gelia mano stiprybę,
Tik pažvelk, kas klūpi, kas vaitoja,
Ar ne tu šaukei tikiu, svajone?

Baimės šešėlis...
Skauda man aršią mano būtį...