Surūdijęs bliuzas nusibosta,
Nutrūksta pertempta styga.
Įskausta ne akis, bet visą kūną,
Sutrupėja raižyta tyla.

Lietuje stiklas išsilydo,
Lėtai varvekliais stingsta širdyje.
Stogais nubėga lašas balto vyno,
Ant palangės vėsta ramuma.

Ir vėl kiekvieną melsvą rudens rytą,
Kai horizontas laša iš širdies,
Rasotoj rankoj susisukęs rūką
Šiaurinis vėjas žiemą nutylės.

O sulaužytas žvilgsnis pasiklysta
Stikliniame lietuje...