Vėlų rudenį (Iš pokalbių su Rapolu 1)
Balkšvo smaragdo arkliukai
mėnesienos plynlaukėse
gludino pilnatį.
Rapolai, ar prisimeni
knygnešio sūnų,
kurs, kramtydamas
perdžiūvusią taboką,
mokė vaikus
pasidirbint birbynę.
Gražus buvo ruduo –
silpnai apniukęs.
Augantys, besivartantys
debesys
priminė kurmiarausį
kylantį liepos pavėsy.
Neužaugo mano liepa,
nuriekė ją Antanas
iš Giedraičių viensėdžio –
piktas buvo ant manęs,
kam neleidau per nerštą
lydekų ežerėly
žeberklu smaigyt.
Ir kaip gi galėjau.
O jis supyko.
O ir žiema tada
šalta buvo –
malkų pritrūko,
nupjovė kas
po ranka papuolė.
O ant plikkalnio
varnos vėl atlaidus rengia.
Susirenka tuntais
kaip į Valpurgijos paradą.
Ką ir kalbėt,
ne tas plikkalnis,
kur plikbajoris Dabkovskis
dūmose paskendęs
smuikeliu orą virpindavo.
Eisiu jau, Rapolai,
naktis.
Et, pypkutę prisikimšt dabar.
Smagu būtų.
Jau turbūt pora metų
kaip rankose neturėjau.
Gal dar rasiu kur
namuos tabako.
E, žvakę pamiršau uždegt.
Va, vis šviesiau, jaukiau bus –
naktis žvarbi.
Viso, Rapolai, ilsėkis.
Balkšvo smaragdo arkliukai
risnojo palengva tarpudebesiu,
tarp niūriai pilko ir
šiltai rausvo.
Toli, už horizonto
Tilindžiavo atlinguojanti
Balzgana ryto žara.