(Pagal kepamus „Žvaigždžių“ projektus)

Žvaigždės, žvaigždės! Blausios žemės žvaigždės,
Jūs lyg maži lauželiai tuštybei sukrauti,
Rusenat vakarais spalvotuose ekranuose,
Kuriuos išjungus, po valandėlės pamiršti.

Ar patys pripažįstate, kad pinigai tai niekis,
Neduoda džiaugsmo nė garbės jų tuštuma,
Bet siekiat būt pašlovinti, spindėti siekiat,
Nors talentai, gabumai – ne jūsų dovana.

Šaukia garbūs vyrai riebiai dažytom poniom –
Mažyte, tu šiąnakt nuostabi!
Gi kitas sukas apie moterį, kaip Labanoro tvorą
Ir dar vaizduoja, lyg tai dainuotų ji.

Teisėjai skelbia – dešimt balų, dešimt,
Už drąsą tautai kniaukti į ausis!
Ir ką? Kvailystę primestą nurysim ir iškęsim,
Kaip Buratino šokį, kaip įžūlias akis.

Kaip viskas apversta, vertybės sumaišytos,
Už litų maišą žvaigžde tave bet kokia padarys,
Nors būtum tiktai kaimo bernas lyg rastas netašytas,
Arba mene, politikoj – tik dzūkiškas stuobrys.