mes akli.

tik pirštais rankų susinėrę
link balto šilko burių brendam
vijokliais užakėjusiais miškais
nesuskaičiuosi kiek jau amžių taip
    gyvenimą
                   po žingsnį
                                     po atodūsį
      keliaudami kartu lukštenam.

Mūs motinų megztom vilnonėm kojinėm,
vaikystės vakarų pasikartojančiais sapnais,
rusenam patekėjusia svajone –
tu žiburiu vedi nakty,
aš žiemą pražystu tik tau.

Ir nebaisu, jei ligi kaklo semia pelkė,
ar žingsniai pinasi ir kliūva už šaknų,
sūrus, nuo jūros atpučiantis brizas
per duobę kelia, tempia už kasų...

Tu šimtameti broli mano,
Sulėtink žingsnį greitą,
juk taip skubi –
aš savo kvapo nejaučiu...
Palauk. Kažkas į pėdą duria..!

mes netoli.

--- spyglys iš pajūrio pušų.