Karti tiesa
Buvo metas suvokti, kad tai tikra tiesa. Benas per daug jau buvo įklimpęs su Emilija. Jis vis žiūrėdavo į ją ir žiūrėdavo.  Meilė jai buvo tikrai stipri, bet metas suprasti, kad ji tik žaidžia su juo . vieną akimirką lyg angelėlis flirtuoja, kitą jau keikia ir išdeda į šuns dienas. Ir dabar. Jei Benas nebūtų sutikęs jos viežbutyje jai išvažiuojant, jis taip ir nebūtų sužinojęs, kad ji jau nebe Paryžiuje. Lemtingas sprendimas jau nutartas. Teliko laukti sugrįžimo namo.

              ₯ ₯ ₯

Dabar ir Benas keliauja namo. Pora valandų ir jis išrėš tiesą Emilijai į akis. Žinoma,
jei išdrįs.
Vėl ta pati gatvė, kelias namai. Vatrodo taip ilgai nebuvo namie, nors praėjo tik savaitė. Net žolė čia žalesnė nei tenai. Namai namučiai. Šitaip šneka jų išsilgęs žmogus.
- Kur po galais tas telefonas? Mama! Kur padėjai telefoną? Man jis šiuo metu labai reikalingas, - dejavo ir skundėsi Benas.
- Jis kažkur virtuvėje, bent ten palikau prieš išvažiuodama, o gal kambaryje…,  - vis svarstė mama.
- Geriau pats susirasiu, nes matau ,kad iš tavo pagalbos man jokios naudo, - pasipiktino Benas ir nuėjo ieškoti telefono.
Visgi paieškos truko ilgiau nei Benas manė. Išieškojęs visus namus telefono nerado, bet nepasidavė. Tik po geros valandos visai netikėtoje vietoje telefoną rado. Jis surinko numerį. Po poros pyptelėjimų atsirado signalas, o truputį vėliau atsiliepė ir pati Emilija.
- Labas Emilija, čia Benas. Žinoma jei tokį vis dar tokį pažįsti, - prisistatė Benas
- Kaip galiu tavęs nepažinoti. Tu juk tas pats, kuris  man vis neduoda ramybės, - pajuokavo ji. Kokie vėjai tave privertė man paskambinti?
- Tiesą sakant tai jokie. Šiaip panorau pasikalbėti su tavimi apie vieną labai svarbų dalyką, kurie telefonu neaptarinėjami.  Norėčiau susitikti. Juk vis dėl to normaliai Paryžiuje ir nepasikalbėjome, tik barėmės. Ir išvažiavusi neatsisveikinusi.
- Iš tavo kalbų galima spręsti, kad esu pabaisa ar dar kas nors. Labai greitai susitikti negaliu. Ketvirtą tiks? – paklausė Ema.
- Žinoma tiks. Tik atvyk. Parke ant suoliuko, kur pirmąjį kartą susitikom, - pasiūlė Benas.
- Sutarta. Tada iki.
Emilija pirmoji padėjo ragelį, nors ji nieko konkrečiai nepasakė, jis suprato, skambutis tikrai nebuvo laukiamas. Dabar beliko tik sukurpti kalbą, ką pasakys Emilijai, galva buvo visiškai tuščia, laiko irgi ne marios. Pora valandų suprasti tam ką jis ketina padaryti ir pačiam nesusidaužyti širdies. Kadangi Benas buvo neviltyje, jis nusprendė įsijunti savo senuką kompiuterį. Benas jį turi gan senai. Vos tik jį gavo jis labai džiaugėsi per dienas prie jo sėdėdavo, bet po kelių mėnesių jis jau buvo pamirštas. Dabar jį įjungi tik tada, kai neturi ką veikti ar šiaip kankina nuobodulys. Kompiuteris įsijungė nenoriai. Pirma išmetė pora „Don`t seed“ lentelių, po to šiaip ne taip įsijungė. Vis dar buvo senas paveikslėlis ant darbalaukio „Need For Speed Carbon“  kažkada taip meistriškai jį žaidė, dabar tai tik prisiminimas. Kadangi įsijungti kompiuteris buvo vienintelis pretekstas, kad pravaikytų nuobodulį, tai jam nesisekė.  Praradęs kantrybę jį išjungė. Netyčia pažiūrėjo į laikrodį ir pamatė, kad liko visai nedaug laiko. Metas ruoštis.  Iš kažkur susišaudęs senus savo Nike marškinėlius jis paprasčiausiai apsivilko juos ir  išėjo į parką. Nenorėdamas parodyti didelio noro su ja matytis, Benas specialiai vėlavo. Ema taip pat neparodė didelio susidomėjimo.
- Tai apie norėjai su manimi pasikalbėti? – pradėjo Emilija.
- Pasakyti tau tikrą tiesą, ką suvokiau būdamas Pracūzijoje.
- Ir ką jau tu tokio supratai, kad net man turėjai pranešt? – lyg susidomėjo Emilija.
- Tai, kad šitie mėnesiai kai pažįstu tave, man buvo siaubingi.  Beveik visos mintys tik apie tave. Tu su manimi elgeisi lyg su skuduru. Ignoruodavai, žemindavai, atstumdavai, užgauliodavai. Aš tau buvau visiškai nesvarbus.  Priešingai nei tau, tu man buvai visas pasaulis. Aš tik dabar suvokiau kaip esu giliai įklimpęs.  Tu gali mane suprasti? Aš noriu, kad mes būtume daugiau nei draugai....
- Ir vėl tu su savomis sąlygomis, visas tas reikalas su rimta draugyste... aš nežinau.
- Visada tas pats. Man pabodo laukti tavo atsakymo.  Man iš vis atsibodo taikstytis su tavimi.  Jaučiuosi lyg visada tau eičiau iš paskos, o ne šalia, - savo mintis išdėstė Benas. Lyg koks nereikalingas šunytis.  Tiesa tokia, nebenoriu tavęs matyti akyse. Sudie.
Pasakęs ką norėjo Benas greitai pasišalino iš parko ir paliko Ema vieną. Ji liko be žado. Emilija net negalėjo patikėti, kad Benas  taip pasielgė. Visada   toks mielas ir užjaučiantis. Ji net nesuprato, kad su juo taip elgėsi. Pasąmonė jai sakė: „Pati kalta“.  
Nuėjęs gerą atstumą kelio, Benas  pagaliau suprato, jog išdrįso pasakyti visą tiesą Emilijai...