Žingsneliai buvo paprasti,
ir aš labai norėjau šokti.
Kaip stirna dar buvau baikšti –
tu pasakei – juk reik išmokti.

Ir nuraudau, akis nuleidau
prieš tavo geidulingą žvilgsnį,
nuslydo šypsena per veidą,
kai nužengiau nedrąsiai žingsnį.

Lyg nendrė prigludau lanksti
ir sūkurin nuo tavo vėjo
įsisukau, jutau – kaisti,
melodija per kūną liejos.

Ugnim degei ir gaivinai lietum,
ryžtingai svaigūs žingsniai vedė
sušokt gyvenimą kartu,
bet palikai mane ant ledo.

Žingsneliai buvo paprasti,
ir aš labai norėjau šokti.
Bateliai buvo per prasti?
Ar pabūgai? – galiu tave pranokti.