Kodėl šiandieną aš ne medis
Pamiškėje arba krante?
Gal būtų deimantais, smaragdais
Šalna papuošus ir mane!

Šakoto ąžuolo viršūnė
Ir ta sidabru nulieta.
Iš aukšto eglės žemyn žiūri,
Apgobtos spindinčia skara.

Išaušo rytas. Ne, ne rytas,
O žiemos pasakų knyga,
Kurios kalba – dvelkimas tyras
Ir laimingiausia pabaiga.

Gal naktį angelas praskriejo,
Gal lietė baltu jis sparnu,
Paliepęs eit miegoti vėjui,
Kad būtų žemėje gražu?

Jeigu ir aš ten būčiau buvęs
Kartu su medžiais išdidžiais,
Gal būčiau gavęs sielai rūbą
Su pievų smilgų nėriniais.

Galbūt tada žėrėčiau saulėj,
Kaip mano sodo obelis,
Kuriai prie kojų švelniai glaudžias,
Tingi viduržiemio pusnis.

Tegul, tegul pabaltų rankos,
Aistras nutildytų rimtis,
Pasaulio nuodėmes nutrenkus,
Ramiai ilsėtųsi širdis.