Žydėjimas
Ko sprūsti tu iš mano paslapčių?
Kas mano sapnuose kasnakt tave sulaiko?
Juk nei matau, nei glostau, nei liečiu,
O nuo minčių atgijęs kraujas kaista.
Ne, tu ne nuodėmė, ne dvasinė liga.
Tu - Dievo balsas, kviečiantis gyventi.
Visi keliai juk veda pas kažką,
Visiems laisvūnams būna savas pantis.
Apie nelaisvę saldžią glėbyje
Svajas išduoda sužibėję akys.
Kiekvienas pumpuras pražydo manyje
Ir viskas matosi nė žodžio nepasakius -
Eikš, bitinėli, svaiki nektaru,
Kuris kaip upės gaivalas patvino.
Jį sustabdyti tegali tik tu,
Visas manąsias paslaptis pažinęs.