kai akių du inkliuzai į tirštą šarmojančią erdvę
neišdrįski paliest išopėsi į kraujo lašus
verdi sopulį viešpačiui sunkią prikepusią dervą
ir kvėpuoji į stiklą bespalvį šerkšnotus dažus

jau seniai neberyškini laiko tik tuštumą gaudai
šunys skalija tamsą o vis neilgėja diena
atsigręši sustot į bedugnę nusiveda raudai
kala mintį prie kryžiaus ištroškus tuštybės minia

pakartok paraidžiui į ritmingai pulsuojantį kraują
neišskaidyk lemties apšerkšnija visi tvariniai
du inkliuzai akli apledėjusioj viešpaties saujoj
kaip akiduobės tuščios į stiklą sudūžta delnai