– Persižegnok, – tarė Gabija, kai smegenis rakinančiame šaltyje bandžiau sukrapštyti paskutinę cigaretę. – Priimk šią atnašą kaip Dievo siųstą dovaną ir…
– Ei, tik nereikia… – atšoviau. – Jeigu kiekvieną kartą prieš užtraukiant dūmą tu malsi liežuviu šitas nesąmones, neabejoju, jog Dievas tau asmeniškai pasiųs kokius keturiolika pasaulinių tvanų, o jei dar nepriburbuliuosi, kirmine…
– Turi ką nors prieš kirminus? – sunerimo Brigitėlė it kokia jaunoji biologė - brūkšnelis - gamtos mylėtoja.
– Turiu, vaikyti. Mat dėlių, kirminų, šliužų dabar pilnos gatvės. Tik gaila, kad per šypsena padabintomis kaukėmis neįžiūri jų šlykštumo.
– Žiūrėk, o tai ar nesakei, kad tavo akys kaip rentgeno spinduliai? – sarkazmo kupinu balsu mestelėjo ši kvaila, gyvenimo nustekenta paauglė.
– Sakiau, ir mano rentgeno aparatas išmetė riebią frazę…
– Kokią?
– Tu užknisi, durne!
Tai buvo paskutinis mano pokalbis su Brigita. Mes nesusipykom. Ji nuskendo. Nė nereikėjo keturiolikos pasaulinių tvanų, užteko ir visai negrėsmingos upės. Ši motyvuota abiturientė pamiršo, jog ledas turi blogą įprotį – aižėti. Dar dabar pamenu, kaip užsimaukšlinusi rausvą aptemptą kepurę ant galvos ir užsidėjusi velnioniškai siaurą ir čaižų sesytės paltuką, ji vaidino narą. Koks iš tavęs naras, mergaite... Pliumpt! Ir nebėra. Nebėra plačių žalsvai mėlynų krioklių tavo akyse, nebėra krypuojančio ančiuko eisenos ant mokyklos podiumo, nebėra tos neperspaustos šypsenos, kuria lengvai galėjai įtikėti. Įtikėti, pasiimti, įsidėti į širdies kišenėlę. Et, kaip tik dabar man ją ir duria. Man atrodo, mano organizmas bando atmesti šį raudoną organą. Atmesti, išmesti, sunaikinti. Nors kartais pagalvoju, kad su širdimi lengviau susitarti nei su protu. Mat smegenyse daugiau vingių, daugiau kelių. Tais kelias važinėjantys automobiliai, supraskite, mintys, pridaro tokių avarijų, dėl kurių mus vėliau vadina paprasčiausiais idiotais...
– Auuu, ko taip užsimąstei? – čaižiu balsu paklausė Brigita, taip mano ausyse sukeldama trumpą jungimą.
– Nieko, galvojau, kaip jausčiaus, jei tu padvėstum.
– Vau, kaip miela. Ir kaip tu jauteis?
– Žinai nieko gero. Suvarpytos smegenis iš ilgesio, ištiškusi širdis. Suprask, nuo skausmo...
– O kaip tu inscenizavai mano padvėsimą savo mintyse?
– Banaliai: upė, plonas ledas, bul bul bul...
– Neblogai. O žinai ką aš galvojau tuo metu, kol tu buvai susimąsčiusi?
– Leisk atspėti... Mintyse derinai savo raudoną miniaką su mėlynomis pėdkelnėmis ir oranžiniais marškinukais? O tada, žinoma, pagalvojai, jog atrodai kaip nustipusi Kalėdų eglutė po Naujako tūso ir apsiribojai pilka suknele...
– Ne, aš bandžiau suformuluoti draugystės apibrėžimą.
– Skelk, Brigitėle.
– Draugystė – tai užkrečiamas virusas, nuo kurio dar niekas neišrado vakcinos.
– Ė, mergyt, tau gal chemija smegenis prispaudė? Ar biologija?
– Ne, tiesiog agresyvus šios žiemos įšalas smegenyse atpalaidavo širdies raumenį ir aš žvėriškai noriu tave apkabinti.
– Gerai, tik be ilgų ceremonijų.
Mes apsikabinom. Buvo atseit labai miela ir bla bla bla. Na, nebuvo taip blogai. Po apsikabinimo pasijutau tarsi užvalgiusi karštos sriubos po viešnagės Sibire. Jausmas bėgiojo po mano kraujagyslinius vamzdynus, kol galų gale pasiekė tą nelemtą organą.
– Jei jau mes šiandien chemikės, tai žinai, Brigita, kas man yra draugystė?
– Įdėmiai klausau, vištele.
– Draugystė – tai mažytė stiklinė kolba, kurioje vyksta gražiausios gyvenimiškos reakcijos.


Po velnių, kad ir tokia kaip ši.