Balandžių pulkas

Išsirikiuoja balandžiai. Jau pripratę prie numesto grūdo, pašiauštomis plunksnomis, „gatvių žiurkėmis“ gimę. Tiesa, ne savo noru. Taisaus kaklaraištį  ir mąstau: „Štai ir aš dabar vienas iš jų“... Prakaito gėlėmis jau gera valanda žėri delnai, liežuvis pinasi kaip po gero alaus bokalo, išgerto užsižiūrėjus į nimfą... Netolies viena sėdi, atrodo, nervinasi. Visi mes savo situacijos vergai, priversti laukti aukščiausiojo teismo nuosprendžio Hado požemiuos, nelaimingi ir sutrypti bedaliai, kalti dėl pernelyg primityvios minties vagos. Ką padarysi, kad nei vienas nemokam išrasti Nokios. Durys atsilapoja ir nimfa mėgina stotis. Kaip medis, raunamas iš saugios ir gausiai patręštos dirvos. Akimirksnis, ir jis išraunamas. Net be buldozerių. Nimfa dingsta už durų. Norėčiau, kad neatlaikytų ir parvirstų. Padaryčiau jai dirbtinį kvėpavimą. Žinoma, būčiau laimingas, nusikratęs dar viena konkurente. Viena iš šimtų. Et, viskuo kaltas nelemtas strateginis mąstymas. Graži moteris ir geras darbas niekada nemaišo.

Durys darkart prasiveria ir budelis išrėkia:
- Kitas!

Dabar mano eilė būti ištardytam. Apsimesti, koks esu tobulas ir nekaltas. Dievas. Juo netiki. Galėtų. Sugrąžinčiau hipių laikus.
- Atsiprašau, ponas Robertas Mikotis? - karinga budelė.
- Taip. - išlemenu ir susivokiu, kad dabar teks laukti dar vienos atakos. Jų net keturi. Per daug nuginkluoti vienam dykaduoniui ramybės vagiui. Stirna su rašikliu ir juodu aplanku, greičiausiai pilnu menkavertės informacijos apie kiekvieno balandžio plunksnas: viskas ten, ir spalva, ir dydis, ir kirpėjo veterinaro numeris... Du tylūs, bet abu Dzeusai. Senis ir jauniklis. Tikri vanagai. Nepritikčiau prie jų, nes neturiu vanago kaselės. Ir vestuvinio žiedo nenešioju. Kažkada mūvėjau, bet nežinau, kodėl ėmiau ir nuskandinau baloje. Gražią pasaką apie jaunikį varlę ir laimingą princesę. Princesės neradau, o varlė... Taip ir liko varle.  Ketvirtasis pliktelėjęs. Svaidosi kaip reikiant. Ir jokio aplanko nereikia. Greit įsitikina, kad nė velnio neišmanau, kas jie tokie, o reikėtų. Bet juk aš ne savo noru. Ne savo noru ir apynasrį užrišo ir privertė čia atsivilkti. Ką padarysi, motinos pensija gėdą daro. Net ir krizinėmis sąlygomis.

- Galite eiti.
- Ir viskas. O.. Eee... Atsakymas.
- Jūs mums netinkate.
- Kaip? Bet kodėl? Aš jaunas, energingas, be šeimos, moku dvi užsienio kalbas ir su aukštuoju. Dvejus metus dirbau pardavėju batų parduotuvėje, turiu rekomendacijas...
- Jūs neturite vairuotojo pažymėjimo.
- Grįžkite į savo batų parduotuvę, jei toks tobulas ir nepamainomas - pasigirsta isteriškas juokas. Plikis su stirna, pritariant dviem egzekutoriams, linkę mane į gabaliukus suplėšyti.
- Negaliu, ji bankrutavo. Žinote, liurbiai, žinokitės - ruošiuos kaip nugalėtojas išeit ganyti likusių balandžių. Stirna greit prišoka ir užlenda prieš nosį:
- Malonėkite išeiti pro sekančias duris. Mes saugome savo verslo paslaptis, todėl būtų geriau jei Jūs...
- Ką aš? Jus pabučiuočiau? Galiu - pakšteliu jai į skruostą. Nuginkluotas leidžiu užverti duris, o trys ten gale prie metalinio stalo varvina nosį.
- Koks netaktas - vos nevožia antausio, bet susivaldo. Mus irgi vieta dega. - Leiskite Jus išlydėti. Būtume dėkingi, jeigu nepasakotumėte...
- Eikit Jūs raugintų kopūstų ragaut!

Lauke - laisvė. Dangus žliumbčioja taisyklingomis tobulomis snaigėmis, mažas išalkęs šunelis braido po pusnis, gatvėje zuja abejingos mašinos, delnai ima skleisti garą, kaip ištrūkus iš pirties, o akmuo... Toks šaltas ir sunkus po kaklu gina ten, kur tėra tik apvytę tapetai ir vaškuotos grindys. Viskas dirbtina ir netikra, viskas - namai...  Dairaus į pilką dangų, tikėdamasis, kad ims snigti nimfomis, bet žinau, kad jei ir Ji išskubėjo pro šias duris, tuomet ir Ji... Ji... Net Ji...  Buvo sutrypta ir nužudyta. Nuteista, už norą, kuris pažemintas neišsipildė. Nevalys dulkių ministerijoje, nevalys. Girdžiu užsikirtusią radijo plokštelę - plojimus. Turbūt užėjo tas. Įskrido. Nenustebsiu, jei kuris nors iš keturių dabar pašėlusiai laimingas. Po kelių dienų sužinau, kad priėmė stirnos pusbrolį. Gerai, bent bučinį nušvilpiau. Bet taip bus po keturių dienų. Kol kas dar nesikarsiu. Nieks nesikaria, o vertėtų.

Visa buvo kiek kitaip, nei papasakojau. Kitaip balandžiai ganomi ir nupešami. Kišami į puodą ir išverdami, nors jie visuomet nori būti išvirti. Geriau būt pele ar žiurke, bet tik ne balandžiu. Net jei ir balandžius vadina žiurkėmis. Aš nenoriu būti nei vienu iš jų. Todėl mėginu susikrauti lagaminą. Bet nėra ką į jį krauti, todėl atsiduriu bare. Rūpinuos, kad greitai ne tik man, bet ir mane suformavusiai balandei nebūtų ką į jį krauti. Juk pasikarti - nemadinga ir gėdinga.  Todėl taikaus ir čirškiu balandžiu, nors nesu, kad dar kartą tokie pat, keturi aukštesni, paspirtų ir sumindytų... Vis tiek mašinos liks abejingos. Anksčiau ar vėliau iš tų keturių liks trys  (taip kaip aš nelikau), po to du, galiausiai - vienas... Visi taps balandžiais (juk jie tokie vislūs), mašinos vis tiek liks abejingos, bet liks Dievas. Ir teks pradėt į jį tikėt. Tikiuos, tai būsi Tu, stirna... Nors ne - bus tavo pusbrolis, kuris pamirš, kad yra Tavo pusbrolis, nes Dievai neturi žemiškų saitų.

- Mama, kada ryt Tavo pensija? Pirksiu „Alio“, ieškosiu darbo.
Raktažolė