Tavo oda tirpsta manojoj.
Tavo rankos liečia
mano liemenį.
Tavo kvėpavimas šildo
mano skruostą.
Tokia sodri tyla.

mano mintys šnarasi
taip nebyliai
kaip ir laimės sparnai
iš už nugaros.

mano mintys klaidžioja
ir ieško tavų -
atsimuša į langą - į duris,
lubas - ar kilimą
[Sizifo darbas -
šioje visatoj jų nėra]

mano mintys sukasi vilkeliu
margai ir greitai, o po to staiga
lėtyn, lėtyn, lėtyn

kaip vėjas rimstantis kalnų viršūnėse
ir plaukiantis žvaigždėn -
aukštyn, aukštyn, aukštyn.

Tavo oda - mano oda.
Tavo rankos apsivijo ploną liemenį.
Tavo atodūsiai sutampa su manaisiais, neatskirsi.
Tokia svaigi tyla.

O mintimis…

Vidudienis.
Laukinė pieva.
Ir sielų šokis jos viduryje.