Geros tavo akys spindi ramų rytą...
Atlėkė balandis ir prie kojų krito.
Dygo kraujo dėmės, tirpo sniego lopas. –
Vėl mirties šešėlis, širdį vėlei sopa.

Speigas jau už lango, sniegenos – raudonos,
Tiesia dosnios rankos trupinėlį duonos.
Baltas sniegas krenta, pūgos bando groti.
Švarios tavo rankos, mūs teisuoli gruodi!

Lauki nesulauki, kur žadėtas rytas,
Baltas purus sniegas suodžiais nubarstytas.
Žarija išblėso, vėl jauti kartumą,
Mintys sėja vėsą ir aitroką dūmą.