Sodai

Neregės žvaigždės
liūdesį sėja į mano
akis. Bevaisės obelys
sudygs. Riedės raudoni
obuoliai vaikystės
sapnų drobulėm,
žilų išminties rankų
austom. Bet tu jų nevalgysi.
Nesigundysi žalčiu. Paklydimu.
Ilgesiu. O aš surinkęs juos
nepažinsiu rugsėjo
šalnos ant brolio delnų. Nei
kelio į neuostytą tolį.

Ar sugrįši?
Kartok man maldą.
Žvaigždėms baltą
nerimo pasaką kartok
apie jūras, kuriuose dar
nebraidėm. Nenorėjom
išgąsdinti paukščių –
akyse mano jie obuolius
lesa.
Jedemen