nu(už)pustė
likau po ledu – – –

kur gėlės nuvysta nežydusios
ir žuvys dainuoja tavo balsu
nuo slogos amžinos prikimusios

kur žolės auga šaknim į akis
geriau nei žydinčios pievos rudenį
voratinkliai pina dygius vainikus
į plaukus žiemai sugulusius

ir niekas nežino pasakyt negalįs
kas ledą tirpina ir nugali
beprotišką norą iš ten nebegrįžt
į kelią akmenimis gludintą