Jie visą savo amžių nė neįtarė, kad gyvena ant lobio. Tiesiogine žodžio prasme. Aprašomas namas buvo nepaprastai didelis. Daugybė kambarių, kambarėlių, kambaraičių pragariškai riaumojo nesutramdomu instinktyviu veržlumu gyventi. Gyvenimo sąlygos? Panašios kaip džiunglėse, kur mažesniam ir silpnesniam be galo sunku išvengti didesniojo bei galingesniojo šešėlio. Tikslaus gyventojų skaičiaus niekas niekada nežinojo, net rūsčioji ekonomė Severija, kurios Didžiojoje Namų knygoje atguldavo kiekvienas menkiausias dvikojo ar keturkojo plaukelis. Keturios-penkios kartos čia tarpo tarsi savaime, natūraliai, vieni kitų gerai nepažinodami, nors visus juos siejo vienas ir tas pats Didžiojo namo stogas. Galbūt šiek tiek paradoksalu, tačiau namo gyventojai akis į akį susitikdavo gana retai. Dažniausiai jie vienas prieš kitą tik miražiškai šmėžuodavo tolimesniame-artimesniame akiratyje.

       Šeimynine tradicija jau buvo tapęs trumpas visuotinis pasistovėjimas ant galvos. Šiuo keistu „ritualiniu“ įpročiu Didžiąją šeimą užkrėtė visą savo gyvenimą kryželiu siuvinėjanti namų šeimininkė Danguolė, kuri vieną niekuo neišsiskiriančią dieną pajutusi neapsakomą dangaus trauką ėmė ir užsirašė į populiariosios jogos kursus. Po daugybės skausmingų pastangų su ryškiu akcentu lietuviškai veblenantis komerciškos išvaizdos „guru“ Gerasimas namų šeimininkę pagaliau išmokė pažvelgti į pasaulį kitu kampu. Aukštyn kojomis. Nuo tos dienos savo prakaitu įgytą „transcendentinę“ patirtį Danguolė ėmė transliuoti visiems Didžiojo namo gyventojams, kurie (dauguma) pasirodė esą kur kas imlesni, greičiau besimokantys, tad visai netrukus ilgais žiemos vakarais visas namas jau stovėjo aukštyn kojomis. Na ne pats namas, o beveik visa jame kunkuliuojanti gyvybė, – net ir devyniasdešimtmetis karo veteranas Zigmas su savo mylimu Laikos veislės šunimi Drezdenu žvelgė į pasaulį kitu kampu. Kiek skeptiškiau šį „ritualą“ vertino rūsčioji ekonomė Severija, tačiau ir ji retkarčiais aukštyn kojomis apversdavo vertikaliąją savo padėtį, po galva atsargiai pasikišdama Didžiąją namų knygą.

       Trimetis pūstažandis garbanius Eliazaras labai mėgo žaisti sviediniu. Tai buvo pats mėgstamiausias jo žaislas, kurio berniūkštis niekada nebūtų iškeitęs net į galingiausią pasaulio kompiuterį. Su sviediniu jis keldavosi, su sviediniu eidavo miegoti. Įdėmiai apžiūrinėdamas apčiuopiamą apvalųjį „stebuklą“ Eliazaras nuo pat seilėtos vaikystės empiriškai patyrė neapibūdinamą rutulio pilnatvę. Šį keistą vaiko potraukį nesupratingieji tėvai visais įmanomais būdais mėgino nuslopinti dovanodami žybsinčius garsinius šautuvus, elektrinius traukinukus, radio bangų mašinėles, bet visi įmantrieji žaislai buvo demonstratyviai kategoriškai ignoruojami.

       Eliazaro tėtis, Kazys Plušauskas – nepaprastai užsiėmęs žmogus. Jis dirbo keturiuose darbuose, kurių esmės nesuprato ne tik dauguma aplinkinių, bet kartais ir jis pats. Visiems svečiams, o retkarčiais ir nedažnai sutinkamiems namiškiams ponas Plušauskas prisistatydavo kaip biržos makleris. Devyniasdešimtmetis karo veteranas Zigmas, Kazio tėvas ir Eliazaro senelis, išgirdęs tokį žodžių junginį suraukdavo ir taip jau negailestingai raukšlių išvagotą savo kaktą bei penkias minutes sukaustytas žiūrėdavo į vieną tašką. „Biržos makleris, biržos makleris... Kas? Biržos makleris?...“ – niekaip negalėdavo atsitokėti senukas, kuriam kažkodėl ši neatpažįstama profesija mintyse etimologiškai siedavosi su Biržais. Tik kelis kartus garsiai amtelėjęs Drezdenas sugebėdavo Zigmą sugrąžinti atgal į realų pasaulį.

       Kazys Plušauskas plušėjo dvidešimt valandų per parą ir manė, kad kitoks gyvenimo panaudojimas yra absoliučiai beprasmis laiko švaistymas. Todėl nenuostabu, jog Eliazaras nuo pat kūdikystės augo be trokštamo tėvo dėmesio. O ir daugiavaikė mama, minėtoji Danguolė, Plušauskienė, namų šeimininkė, visą nuo namų tvarkymo atlikusį laiką siuvinėjo kryželiu arba stovėjo ant galvos, tad mažamečiui sūnui taip pat labai šykštėjo motiniškos gyvenimą įprasminančios šilumos. Dar ji labai mėgo pirkti prabangią buitinę techniką, kuri, jos manymu, nepaprastai palengvina žmogaus būtį (ir buitį). Danguolei dažnai patikdavo kartoti „Nesu tokia turtinga, kad pirkčiau tokį pigų daiką“, už ką kartais nuo plušančio vyro gaudavo kočėlu per dantis. Jei būtų pasitaikiusi tokia galimybė, ponia Plušauskienė būtų įsigijusi modernų japonišką robotą, kuriam pavestų visus atsakingus namų ūkio bei vaikų priežiūros darbus, o pati dar giliau pasinertų į mėgstamiausius savo užsiėmimus. Ačiū Dievui, tokios galimybė nepasitaikė.

       – – -

       Nepaisant visko, gausioji šeimyna ilgus metus nė neįtardama gyveno ant lobio. Šis nežinojimas atsirado iš absoliutaus laiko trūkumo, kuris, regis, taip ir sklandė tvankiame Didžiojo namo ore. Metams bėgant nežinojimas vis gilėjo ir gilėjo, nes laikas vis labiau traukėsi ir traukėsi, kaip vilnonis rūbas, skalbiamas aukštoje temperatūroje.

       Bet vieną saulėtą kovo dieną trimečio pūstažandžio Eliazaro gyvenime įvyko taip vadinamas lūžis, pakeitęs visą tolimesnį jo gyvenimą. Berniukas žaidė mylimuoju savo sviediniu, kuris netyčia (o gal ir tyčia) ėmė ir nudardėjo stačiais laiptais į tolimą rūsį, iš kurio enigmatiškos gilumos, jei nemelavo akys, nedrąsiai skverbėsi siauras šviesos spindulys. Nors tokia scena kai kam gali priminti primityvaus siaubo filmo scenarijų, tačiau pūstažandis Eliazaras tokių dalykų dar nepažinojo, todėl narsiai nušuoliavo į apačią paskui savo išdykusį sviedinį. Siauras šviesos spindulys kiaurai pervėrė mažo žmogučio sielą.

       Sviedinio apačioje nebuvo. Tik šiek tiek praviros sunkios ąžuolinės durys... Ant pirštų galų įsliūkinęs į vidų „jaunasis metafizikas“, dar ankstyvoje vaikystėje pajutęs neapibūdinamą rutulio pilnatvės trauką, trisdešimties kvadratų plote ant visų pogrindinės patalpos sienų išvydo daugybę šviesa žėrinčių šventųjų paveikslų bei ikonų. Ant šaltų akmeninių grindų specialiuose stoveliuose stovėjo nesuskaičiuojama gausybė įvairaus dydžio spragsinčių bičių vaško žvakelių. Kambario viduryje nuolankiai klūpojo žilaplaukis seneliukas, kurio veido Eliazaras iš pradžių matyti negalėjo. Pajutęs, jog kažkas įėjo į jo celę, senukas neskubėdamas atsistojo ir lėtai atsisuko į durų pusę. Sibiro sniego baltumo barzda tysojo iki pat šaltųjų akmeninių grindų. Ramybe trykštantis žvilgsnis lyg šilkinis vystyklas iš visų pusių apsupo vaiką. Šis akimirksnis prilygo visų pasaulio motinų bei tėvų meilės sumai. Sunku buvo atskirti, ar šventųjų paveikslai bei ikonos apšvietė Didžiosios giminės proproprosenelį, ar tai jis pats spindėte spindėjo į visas puses nušviesdamas viską. Jo veidas, nepaisant nesuskaičiuojamų metų, buvo vaikiškai tyras ir lygus, nebuvo įmanoma įžiūrėti nei vienos raukšlelės.

       – Tu esi pirmasis, kuris čionai užėjai, – pavasariškai švelniai tarė senolis, – galbūt ir paskutinysis...galbūt... – pridūrė po kelių gilių atokvėpių ir garsiai pabučiavo rankoje laikytą auksinį kryžių.

       Vaikas tylėjo ir atrodė nei kiek nesutrikęs. Tuomet ilgabarzdis proproprosenelis, atsargiai prisiartinęs prie tolimosios savo atžalos, tėviškai pakedeno avinėlio plauko purumo jo garbanas ir davė berniukui pabučiuoti kryžių bei palaimino Eliazarą tris kartus jį peržegnodamas.

       – – -

       Tai, jog Didžiosios giminės proproprosenelio enigmatiškame rūsyje niekas niekada nesilankė buvo absoliuti tiesa. Tačiau pats žydintis senukas kiekvieną dieną kažkur paslaptingai išeidavo, pakeliui kartais nebyliai prasilenkdamas su vienu ar kitu laiko neturinčiu žmogumi. Niekas į jį jau nebekreipė dėmesio ir net galutinai buvo atsisakę minties kada nors iškviesti psichiatrą. Senolis visuomet rankose tvirtai laikydavo kumščio storumo pusantro metro aukščio degančią žvakę, kuri niekada neužgesdavo – net ir išėjus į lauką per pačią žvarbiausią vasario pūgą. Nors toks reiškinys „sveikam protui“ galbūt pasirodytų ir neįtikėtinas, tačiau visi seniai jau buvo pavargę liguistai stebėtis. Vieną rytą rūsčioji Didžiųjų namų ekonomė Severija nepagailėjusi santaupų pasamdė privatų detektyvą (seklį-morką), kad išsiaiškintų, kur kiekvieną dieną išeina „trenktas“, anot jos, senukas, tačiau nuo kojų nusiplūkęs detektyvas į Severijos miegamąjį įvirto vėlai vidurnaktį, apiplyšęs kaip elgeta bei persigandęs lyg dezertyras, pametęs visus savo veržliuosius specialiai dresuotus urvinius šunis bei visus paslaptingai dingusio proproprosenelio pėdsakus. Dar keli vėlesni seklio-morkos bandymai, įtūžusios ekonomės apmaudui, baigėsi lygiai taip pat.

       – – -

       Vieną speiguotą bei pūguotą vasario dieną giminės „įkūrėjas“ išėjo iš namų ir niekada daugiau nebegrįžo. Visi į šį faktą taip ir būtų žiūrėję pro pirštus, jei ne viena skaudi aplinkybė – dingo ir Eliazaras. Paskelbta respublikinė bei tarptautinė paieška nedavė jokių konkrečių rezultatų. Prapuolė kaip į vandenį. Nei kamuolio, nei berniūkščio.

       – Tiek to, juk mes – daugiavaikė šeima, – išmintingai tarė Kazys Plušauskas ir išskubėjo į trečiąjį savo darbą.

       Ponia Plušauskienė tuo tarpu stovėjo ant galvos ir žvelgė į pasaulį kitu kampu, o karo veteranas Zigmas su Laikos veislės šunimi Drezdenu per nacionalinį kanalą žiūrėjo istorinį filmą apie Trečiąjį pasaulinį karą, kuriame jis pats kažkada dalyvavo. Rūsčioji namų šeimininkė Severija užvertusi Didžiąją namų knygą pro užpustytą Didžiojo namo langą švelniai žiūrėjo į palaipsniui išblėstantį ūkanotą tolį.

       – – -

       O dar vėliau visi numirė. Tie, kuriems pavyko pralobti, ir tie, kuriems nepavyko. Nė neįtardami, kad visą savo amžių praleido „gyvendami“ ant lobio. Numirė net ir tie, kurie manė neturėsiantys tam laiko. Taip ir nesusiprotėję bent akies krašteliu pažvelgti į gilųjį paslaptingąjį rūsį, kuriame nuo proproprosenelio dingimo dienos apsigyveno mažasis pūstažandis Eliazaras. Ten jis gyvena ir iki šiol.



       2009 01 09