Aš dar tau atnešiu pasaką ant rankų,
Įsuptų į rūką laumės dovanų,
Rudeninio beržo vario aidą skardų
Ir žibuoklių puokštę pamiškėj skintų.

Ak, keliai, keleliai, kaip toli nuklysta
Užburti likimo, laiko atskirti,
Bet stebuklų naktį kartais vėlei grįžta,
Meilės kibirkštėlės degti pašaukti.

Paklausyk, mieloji, ką tau vėjas kalba –
Mano senas draugas vienumos šaltos,
Juk tai jis skraidino tartum laišką vardą,
Liepdamas palaukti dar vienos dienos.

Sodo obelėlė jau seniai užaugo,
Obuolius ir žiedus kėlė ant šakų,
Kėlė pirmos meilės žalią vyną svaigų,
O kartu ir laimės taurę su kaupu.

Aš dar tau atnešiu dainą iš jaunystės,
Kur žvaigždėtą naktį vėlumoj rašiau.
Ten tavęs nebuvo, tu jos negirdėjai,
Bet širdis dainavo jau tada vien tau.