- Ar yra dar mėlynių uogienės? –iš dūmų išnyra vaiko balsas.
- Yra. Močiutė praeitą vasarą pririnko.
Sučirškia aliejus. Blynai, lyg moliniai paplotėliai, motinos kepami nubraižytoj keptuvėj. Dūmai  rangosi ir kyla. Lėtai, kaip ūkanos pateka nuo ežerų veidrodžių.
- Mama, o kada grįš močiutė? – vaiko akyse atsispindi išgeltusi rudens saulė ir purvini lapai, kieme ganomi vėjo.
- Kada visi grįžta. Grįš ir ji tada. Nori dar?
Tipendamas basom kojom vaikas prisimena žiemą, kai šaltis kutena nosį, kai nerimas lyg piktžolės naujo dviratuko ratus braižo širdį.
- O kada dangus vėl bus toks, kaip tavo šventinė suknutė?
Vietoj atsakymo į lėkštę įmetami du riebalų persisunkę blynai. Mėlynių uogienė juos nudažo tamsiai violetine spalva ir vaikas vėl atsisėda, prisimindamas purpurinę kunigo sutaną ir moters rankas, laikiusias žvakę. Nepaprastai plonos jos priminė vaikui krūmą, augantį kitapus gatvės, kurio dar niekas nebandė nukirsti.
Keliu pravažiavus sunkvežimiui suvirpa langų stiklai ir vaikas mato, kaip dvi vienuolės nešvariom sutanom valosi purvą nuo veidų.
- Mama, o kur gyvena dievas?
Vaikas mato liūdną motinos veidą, raukšles, kuriomis seniai upės neteka.
Ir jis nori žiemos, kuri nesibaigia ir niekam nebūna šalta.