Brūzgynai
Atėjusi nežinomybė įsisupo į paskutines viltis ir atsigulė šalia kojų.
Apsikabino jas ir neleido pajudėti. Vėjas, nupešęs paskutines plunksnas, paliko rojaus paukštę tarp erškėčių krūmo.
Iki paskutinio kraujo lašo ji klykė nesavu balsu.
O man taip graudu buvo į ją žiūrėti. Mėginau išsisukti ir pabėgti, bet abejingumas įsivėlęs į plaukus, nukreipė mano dėmesį.
Taškėsi balos nuo nežinomų pėdų. Lyg kažkur matytų, lyg kažkur jaustų.
Iš kur ta tuštybė atėjo?
Nuo kada ji gyvena su mumis?
Kodėl staiga aptemo?
Kas išdrįso išbadyti akis skausmo adatomis? Kuris sudrumstė šio rojaus ramybę?
Aš pamiršau pradžią, tik matau rezultatą. Klaiku. Kur dingo spalvos?
Gyvenimo spalvos?
Kuris niekšas nuspalvino šį pasaulį švinu? Ar aš turiu teisę viską atstatyti iš naujo, padedama tik tuščiom iliuzijom?
Kodėl tokia išdidi siela virto beformiu vitražu?
Nieko nesuprantu.
Išleiskit mane, maldauju. Jūs sumaišėt, čia ne mano namai.
Ar mane kas nors girdi?
Staiga nežinomybė įgnybo į koją:
- Ša, tyliau, mieloji, nešauk, aš snaudžiu.
- Paleisk mane, man reikia išeiti, aš turiu sutvarkyti šią betvarkę.
- Optimistė nelaiminga. Paskutinis, sumanęs tai padaryti, merdėja erškėčių spygliuose.
Aš palauksiu, kol tu užmigsi, ir tada spruksiu.
Laikui bėgant aš bandžiau įžvelgti viską, kas pakito.
Pasigedau nuvalkiotų frazių, spontaniškų rankų ir melo glamonių.
Kur visa tai?
Kas, kur jas nukišo?
Po velniais, kas čia vyksta?
Kodėl balos nurimo?
Ei, ar čia kas nors yra?
Tyla. Smelkianti, pūvanti tyla.
Matyt, taip reikia.
Atsigulu šalia nežinomybės ir bandau užmigti. Nevalingai iš plaukų išsiropščia abejingumas ir atsisėda ant ausies, kužda, kad nežinomybė negirdėtų:
- Aš tau padėsiu.
- Ko nori mainais?
- Pagauk man vėją.
- Kaip?
- Eik, tvarkyk pasaulį, o kai jis ruošis tave sulaikyti, pagauk jį ir atnešk man.
Paklūstu įsakymui ir, vos nežinomybė užmiega, aš pabėgu. Išvarau iš medžių besiraitančius geidulius, išsiurbiu pievas nuo nešvankybių, palaistau lūkesčio gėles ir laukiu vėjo.
Nėra, taip tyku. Kur jis?
Neilgai trukus pasirodo su visa palyda, audringais debesim, juodu dangumi ir pats apsirėdęs egoizmo rūku.
Išsigąstu. Kaip man jį dabar pagauti?
Nubėgu prie upelio ir prašau, kad ilgesys man padėtų, bet jis tik plaukia pasroviui...
Ką dabar daryti?
Išgirstu brūzgynuose mirties aidą. Jis sėlina iki manęs, apuosto. Pasižiūri kiaurai ir nežinia kodėl užsipuola vėją. Numarina jį ir dingsta šaltakraujiškoj migloj.
Pribėga abejingumas:
- Gėdytis turėtum, ko aš pas tave prašiau - atidavei mirčiai, dabar daryk, kaip išmanai. Nežinomybė jau ieško tavęs.
Nieko nebus, pagalvoju. Reikia sprukti. Prisidengusi vienatvės šydu prašau pagalbos pas badą.
Bet jis per daug silpnas, kad sugebėtų man pagelbėti.
Praradusi visą nuovoką, pati prieinu prie nežinomybės. Apsikabinu ją ir pradedu raudoti.
Ji tik pažvelgia naiviai į mane ir parodo į tikėjimo kalną.
- Paskutinį kartą buvau ten. Nueik, gal rasi išeities vartus.
Nieko nelaukusi tekina pasileidžiu į kalną. Kaip sunku lipti, pilna storžievių akmenų. Matyti kelios pėdos, seku paskui jas.
Vos užlipu ir mane pasitinka ryški šviesa, iš kur ji?
Kieno širdis atsivėrė?
Kas mane priims?
O taip, kaip galėjau pamiršti meilę, juk ji visada čia tūnojo!
Pasitaisau gailesčio suknutę ir atsisėdu ant Tavo delnų.
Mielasis, laikyk mane.