Brangieji, labas, kaip kasdien,
Tik šį kartą naujai, nei visad...
Nusprendžiau aš klonuotis vėl,
Net jei ištrintas Jūsų būčiau ...

Išsisemia versmė kūrybos,
Ir susirašo baltas lapas...
Pramokęs kurti - privalai
Vėl apmąstyti eitą kelią...

Prirašęs tiek - sakyčiau nemažai,
Nebedrįstu senu vardu vadintis,
Telieka atminimas pastangų -
Kurias patyrėme, kai mokiausi...

"Rašiau nuo dūšios, gavosi visaip".
Tikėjau aš, kad kurti raginu kitus,
Nors to palaikymo pačiam reikėjo -
Kol supratau, kad neišmokau nieko...

O gal neliko jau kūrybos polėkio,
nei rūpimų asmeniškai globalinių -
tik rašymu išsprendžiamų problemų.
Kažkas juk vyksta - keičiasi žmogus...

Dabar aš atsikvėpti noriu, pailsėti,
Sukaupti patirties gyvenimo, jausmų.
Ir dar norėčiau, kad ir tu patikėtum:
- Kad laimingiems rašosi sunkiau...