Kova su savimi. Sesija.

Mano mintys nori ištrūkti.
Aš skaitau, bandau įsiminti, neištartais žodžiais kartoju tariamai svarbias sąvokas... Bet mano mintys maištauja: jos veržiasi į neaprėpiamą laisvės žydėjimą pačioje atokiausioje vasaros pievoje. Jos skrieja kartu su besiraitančiais baltų debesų krašteliais, jos kvepia čiobreliais ir lauko ramunėm, jos apkabina žolės kuokštą, vyniojasi augalo kotu, sunkiasi į lapus...
Naiviai vėl bandau priversti jas sugrįžti ir sutilpt į rėmus.
Nagi, mintys, nemaištaukite..!
O jos tik nusikvatoja ir liejasi akrilo spalvomis mano būsimose drobėse, įsisupa į sukneles, kurias svajoju vilkėti, bėgioja klavišais melodijų, kurias žadu išmokti. Jos aprėpia tiek, kiek šimtai gyvenimų nenugyventų.
Nuoga pati prieš save. Trokštanti ir galinti. Ir nemeluojanti, kad tai, ko iš tiesų nenoriu man yra svarbu.
Jos veda atgal į save.
Į pažinimą.
Į misiją gyventi.

Tad sėdu į savąjį plaustą, užsitraukiu ant kaktos šiaudinę skrybėlę ir groju lūpine armonikėle, kaip Heklberis Finas iš vaikystės filmuko...
Atimkit iš manęs visas galimybes, bet aš neprarasiu gebėjimo svajot.
Juk ne visada tai, kas tikra, turi būt apčiuopiama.
MoneLi