Tu manęs nelaikyk ir negelbėk daugiau.
aš pati juk kalta, kad sparnų negavau.
Tik nekelki manęs, kai apvirsiu purve,
aš pati tai galiu, jei galėjai ir tu.
ir prašau nebetvarstyk širdies kruvinos.
Aš juk to ir verta, kad skaudėtų labiau...

Nekankink, nežalok, savo sparno švelnaus,
negaliu jo priimt- pasiliki jį sau.
Aš nemoku skraidyt, o tu kilki aukštyn!
Susitiksim kada gal dangaus sūkury.