(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Kruvinoji naktis, tryliktoji naktis – tolima, tolima praeitis.
Išardytos seniai barikados, laužų neliepsnoja ugnis.
Ir rūmai vėl puošnūs, o juose ginčijas, baras.
Ir verda politinės aistros, tikras smulkmenų karas.

Pamynę vienybę, tautos svarbiausiąją galią,
Išdidūs „atstovai“ barnių purslus kelia.
Apkaltins bet ką, už bet ką pasmerkti skubės,
Save gi išteisins, teisuolio vainiką skubiai užsidės.

Gal rūmuose vietos neliko žmogaus padorumui,
Garbei, moralei, eilinio piliečio orumui?
Vienas kito negirdi, už viską įširdę,
Siaubingąją naktį, atrodo, seniai bus pamiršę.

......................................................................

Tik keli gelžbetoniniai blokai. Ir kryžius,
                                                   nuo laiko, nuo vėjo pajuodęs.
Ir Motina Dievo, ar reikia dar kam Jos paguodos?
Gal rūmams ji nebetinka, gal ji reikalinga tik tiems,
Kas kovojo, kas žuvo nuo budelių rankos?
                                                   Ar lemta ir jiems palikt užmirštiems?

Toks jau pasaulis, bejausmis gyvenimas -
Kas buvo – išėjo, dabar liko svetimas.
Tik supraskim, nebus ateities, stiprybės, tikrosios tiesos
Be išmoktos Sausio 13-osios nakties pamokos.

Nereikia vainikų, greit sušąlančių rožių,
Jiems pakanka maldos, paprastų mūsų žodžių,
Jog rasim ir mes tiek meilės, tiek ryžto,
Kad kruvinos naktys Tėvynėn negrįžtų.