Jūs kaip plaštakės prie ugnies –
Vis skrendat, skrendat, nesustojat...
Atrodo, kilimą paties
Ir visi vyrai kris po kojų.

Birželio vis naktų dūkimas –
Karštų širdžių karšti laužai...
Po to šuva užkauks užkimęs –
Vėl kruvinas žaizdas laižai.

Nes realybė gniuždo sielas:
Sparnai palieka suvelti,
Ir kvapas – tartum degtum sierą.
Karoliai byra suverti...

Bet vėl plaštakės prie ugnies –
Vis skrenda, skrenda, nesustoja...