Filomonas Gerbutavičius pradėjo ruoštis, o galvoje tuo tarpu zujo nesuskaičiuojamas spiečius minčių. Vienu metu jis net pradėjo nebesuprasti apie ką tos mintys, tad padėjo ant grindų plaktuką ir garsiai pasakė: Stop, bet kadangi  namuose nieko nebuvo, reikia suprasti todėl, kad pasakė tai sau, savo makaulei.
Ir judėjimas galvoje tuo metu lyg ir pakluso komandai, stabtelėjo, o Filomonas atsargiai ir lėtai vėl pakėlė plaktuką. Na, kuri pirma? tyliai paklausė savęs, ir pirma atsargiai įpėdino mintis – kada gi prasidėjo mano griūtis? Pala, stop, kitos palaukite, įsakmiai paliepė Gerbutavičius ir  vėl ėmė palengva stuksenti plaktuku. Jis kalė nedidelius, bet storus  vinukus kiaurai per bato viršų, tada peiliuku prapjaudavo  aule vinies galvutės dydžio skylę, kad ta prasmegtų giliau ir netrukdytų įsiauti koją,  ir toliau kalė, kol ji išlįsdavo per padą į išorę . Replėmis nugnybdavo vinies galą ir palikdavo tik nedidelį spyglį, kokie būna futbolistų bateliuose.

Kada ji prasidėjo? Aišku, su Sąjūdžiu, juk iki tol viskas buvo gerai, buvau vedęs, turėjau porą vaikelių, darbą. Darbas, ech, ne kiekvienam toks ir šviečiasi, dabar tokių darbų nėra niekur, ta prasme, kad geri, darai ką nori arba nedarai, o pinigus tau vis tiek moka ir dar degtine bobos girdo. Tpfu, ta degtinė, juk sakiau, kad daugiau apie ją negalvosiu. Tuk tuk tuk. Bet kaip tu negalvosi, žmogau, kad baisiai jau ji gardi. Aišku jis džiaugėsi, dainavo su visais ir ne vieną butelį tada išgėrė už Sąjūdį, laisvą Lietuvą, apie kurią ir iš tėvų biskutuką girdėjo, ir ypač iš senelio, duok, Dieve, jam dangaus karalystę; ir mamai, aišku, duok, ir tėveliui, nors tas mušė mane mažą, bet paskui ir pats nekart į kuprą nuo manęs gavo. Taigi, visi ilsėkitės, gal ir aš kada pas jus atkeliausiu.
Dabar jau nepagersi darbe, ir kortom nepaloši, ir apskritai – Filomonas jau neprisimena kada ir turėjo darbą, bet žino iš tų, kurie dar kur nors dirba, žino, kad darbas tai vargas, ir pinigų nemoka, ir už žmogų nelaiko. Tai mat, ne taip kaip anksčiau, kai darbo žmogus buvo viskas - valdžia, garbės lenta, medalis ir degtinė  su duona ir druska ant balto rankšluosčio.

Nors gal viskas prasidėjo po kariuomenės, na taip, žinoma tada, jis grįžo atitarnavęs tankistų dalinyje, užsimaukšlinęs ant galvos tankisto šalmą, iš po kurio kyšojo šelmiška šviesbruva plaukų sruoga, su traktoristo teisėmis kišenėje, stiprus ir jaunas, visas trykštąs energija ir meile merginoms; iškart gavo geriausią ūkio traktorių ir niekada nevairavo kombaino, nes sėdėti iki tamsos rugių lauke ir laukti kiekvieno sunkvežimio, kurie neaišku kada  ir išvis - ar pasirodys paimti grūdų, buvo ne jo svajonių fabrikas, nors žinojo, kad ir kombainininkai prisigerdavo,  pamiegodavo,  po to vėl prisigerdavo ir dar tame tarpe sugebėdavo kokią moteriškę pamylėti  ant rugių, bet  vis dėlto jie buvo pririšti prie vietos, o jis lakstė savo traktoriumi po visą kolūkį  kur norėjo,  jo buvo pilna visur, o jei ir pasigesdavo kelias valandas, tai meluodavo išsijuosęs, kad buvo fermoje, o fermoje aiškinosi, kad buvo reikalingas burokų lauke, o burokų lauke pasakojo, kad trūko antifrizo vamzdelis ir tinginiai mechanikai jį dėl tokios smulkmenos pralaikė dvi valandas dirbtuvėse, žodžiu, gyventi buvo gera ir apsimokėjo, mergos jį mylėjo, draugai gerbė, kitų kaimų bernai bijojo, nes nei vieni šokiai nepraeidavo, jei Filas (taip jį tada vadino) nesukeltų muštynių, kuriose visada patiesdavo priešininkus.

Na štai, batai baigti, atrodo kaip alpinisto, bet iš viršaus primena basanoškes su skylutėmis. Aišku, vaikščioti jais bus nepatogu, tad reikia įsimesti į krepšį, apsiaus, kai ropšis į stulpą. Dar gerai būtų įdėti į batus po faneros gabalą, kad vinys nesulįstų į koją. Filomonas atlaužė gabalą priemenės sienos ir ėmėsi iš jo pjaustyti indėklus į batus. Paskui vedė mergelę iš gretimo kaimo, susilaukė vaikų, mergaitės ir berniuko. Koks laimingas tada buvo, jo traktorius, rodės, ant sparnų po apylinkes lekiojo; kodėl taip netikėtai viskas baigėsi? kodėl tai, kas geriausia gali būti gyvenime, tetrunka vieną laimės minutę? akimirką? Susinervinęs Filomonas per stipriai užgulė peilį ir fanera triokštelėjo netinkamoje vietoje, ech bus gerai, nubraukė ašarą Gerbutavičius.
Filu manęs jau seniai niekas nevadina, prasimušė į paviršių nauja mintis. Filomonas neramiai pasimuistė. Kai vedė Severiutę, buvo jos švelniai vadinamas Felia, paskui draugeliai ėmė šaukti Felka, dabar jau niekas jo vardo turbūt ir nežino tik - ei, Felka, kiek turi, ką galvoji? O ką čia galvosi - kai mamos neliko, tai ir iš pensijos nieko nugvelbti negali. (Kad rankos neslystų geriausia būtų paimti gumines pirštines, be to jos gerai ir kaip izoliacinė priemonė.) Blogiausia kas įvyko - tai, kad kolūkius  išardė. Iš pradžių jis džiaugėsi:  štai užgyvens, nereiks į valdišką darbą eiti, pirmininkui lankstytis, gal pats kapitalistu pasidarys, jei gerai savo investicinius čekius, už kolūkio išdraskymą gautus, įdės, bet čekiai labai greit išgaravo su bankrutavusiom firmom, o pirmininkui vis tiek prisiėjo ir toliau lankstytis, nes tas savo dalį ne čekiais atsiėmė, o kartu su buhaltere fermas priglaudė, ir eina kartais, kai ponas pirmininkas pakviečia, kiaulių šerti, vieną kitą litą už tai gaudamas.
O dabar tai visai – užsimanė žaltys į Seimą pakliūti, negana, kad žmogelius visus ir toliau valdo kaip valdęs, ir prie ežero jau prieiti per jo užtvaras normaliai negali, tai susidėjo su konservatoriais, kurie gi tuos kolūkius ir išnaikino, ir sėdės, matai, Seime, visai Lietuvai komanduos, o Filomonas Gerbutavičius jo kiaules penės; na jau ne, šito  nebus. Nors bus, Filomonas supranta, kad proceso nesustabdysi, ale pagadinti nuotaiką per rinkimus, sukelti sumaištį, jo galva yra verta, todėl ir rengiasi dabar stora šimtasiūle, kuri prislopins betoninio stulpo aštrias briaunas, kad ne taip į kaulus rėžtųsi.

Kaip tik ir laikas būtų pradėti, jau šešios, kol dar nueis; replės yra, pirštinės, batai, cigaretės tik dvi teliko, velnias, degtukai – kaip ir viskas, Filomonai Gerbutavičiau, parodyk tiems šunssnukiams rinkimus. Ak, tiesa, dar diržas, kaip gi be jo, diržu apsijuos aplink stulpą, kad nenukristų. Dabar jau tikrai viskas, sumurmėjo Filomonas įsimesdamas tąjį į krepšį. Iki stulpo, kurį nusižiūrėjo, dar reikėjo šiek tiek paėjėti, jis buvo netoli buvusios kolūkio kontoros, kurioje dabar įsikūrė rinkimų apylinkė, bet ir ne prie pat kelio, vedančio į ją, truputį nuošaliau.
Rytas buvo šaltas ir sausas. Tai gerai, jei lytų, nieko neišeitų, o kai pasiseks,  tai matys  seimo kėdę kaip savo šikną, daugiau jokių kitų minčių Gerbutavičius savyje neaptiko.
Kaimas dar miegojo, niekur nedegė joks žiburėlis. Virš kontoros lyg tyčia pakabintas švietė mėnulis.
Bet stulpas skendėjo prietemoje,  mėnuo jo nesiekė per medžius, be to  Filomonas prieš tris naktis ragatke iškūlė lempą. Oi ir teko paplušėti, kol pataikė, valandą laidė akmenukus ir veržles, bet vis pro šalį arba į lempos gaubtą, valandą skambėjo dzingsėjimai kontoros aikštėje, kol galiausiai lempa pasidavė, neatlaikė Gerbutavičiaus apgulties ir susiskaldžiusi į smulkiausias šukes pasklido prie nugalėtojo kojų. Ir dabar  stulpas tamsoje gedėjo savo švyturėlio.
Na ir ką, garsiai pasakė stulpui Gerbutavičius, pasiduosi gražiuoju ar vėl reikės tave akmenimis pašerti? Stulpas susigėdęs tylėjo. Tai va, suminkštėjo Filomonas ir ėmė traukti iš krepšio priemones – batus, įrankius. Persiavęs  perbraukė  švelniai  ranka  stulpą  per liemenį ir apsikabino stipriai lyg merginą, o tada, apjuosęs save ir  jį diržu, palengva ėmė ropštis į viršų, padais įsispirdamas į betono paviršių. Dar turiu smarvės, pamanė, nors  į snukį  jau nuo visų kaime gaunu. Tikslas buvo aukštai ir iki jo laukė sunkus ir ilgas kelias, bet Gerbutavičius  pajuto, kad atstumą įveiks. Slinko centimetras po centimetro,  dažnai tekdavo atsipūsti -  atsilošus pakibti ant įsitempusio diržo, o paskui vėl kilti. Vienu metu net prisidegė cigaretę ir taip atilsino paskaudusias rankas, o viduryje stulpo, daug žemiau negu turėtų būti žibintas, švietė vos įžiūrimas žiburėlis.

Tą žiburėlį ir užmatė kandidatas į Seimą nuo konservatorių partijos, buvęs kolūkio pirmininkas.
Nustebo labai kandidatas, rinkimų rytą išėjo apžvelgti apylinkės, ar nebus kokių nesklandumų, kurių iš vakaro nepastebėjo;  visada labai nemėgo siurprizų, net ir tas sąjūdis, lyg iš po žemių išdygęs, buvo  pradžioje labai nemalonus, paskui apsiprato, išmoko paimti reikiamą natą, bet nuo to laiko tapo ypatingai budrus.  Ir še tau kad nori - kažkoks žiburėlis per vidurį stulpo mirkčioja. Be baimės (niekada nebuvo bailys) skubiai priėjo prie stulpo, žiūri - gi Filomonas Gerbutavičius, buvęs kolūkio traktoristas pypkiuoja. Filomonai, čia tu? mandagiai paklausė, Ne, anas  atsakė.
Kaip gi ne tu, kad tu?
Tai ko durnai klausinėji? atsikirto Gerbutavičius.
Ko nemiegi? vis dar paploninęs liežuvį  kalbino kandidatas.
Kaip tik ruošiausi, tu prižadinai.
Ar namų neturi, kad ant stulpo kaip koks garnys įsikūrei?
Gal ir neturiu, o tamstai koks reikalas? Filomonas nesirengė taip greit sušvelninti tono, be to jam buvo apmaudu, kad tas prakeiktas žaltys, prieš kurį ir rengė šią diversiją taip greit jį aptiko.
Baisu, kad gaisro ten rūkydamas nesukeltum.
Ne, gaisro nebus, stulpas juk nemedinis.
Ak, tiesa, buvau pamiršęs.
Ar tinka tau į seimą eiti su tokia prasta atmintimi, pirmininke? per vėlai susigriebė išsidavęs  Filomonas, bet žodis jau buvo ištartas.
Tai tu manai, Filomonai, kad man nereikėtų kandidatuoti? pradėjo gaudytis pirmininkas.
Kas man rūpi, bandė vėl užsimaskuoti Gerbutavičius.
Ne ne, neišsisukinėk, Filai, juk dėl to tu į stulpą įsiropštei, ar ne? Tu nenori, kad aš patekčiau į seimą? Sumanei  surengti cirką rinkimų dieną? pirmininko balsas su kiekvienu žodžiu darėsi vis grėsmingesnis.
Eik tu šikt, nesugalvojo nieko protingesnio  Filomonas, todėl galutinai nutraukė diplomatinius santykius su buvusiu vadovu.
Taip taip, nei kiek neįsižeidė kandidatas. Būtų smagu su tavimi apie tai padiskutuoti, tik kad tu nepatogiai įsikūrei...
Anaiptol, man labai patogu.
Na  žinoma, tau patogu, tu pratęs. Bet man užvertus galvą sunku.
O manai, mum lengva būdavo užvertus galvą į tribūną spoksoti?
Kada tai buvo, Filomonai, seni laikai; dabar gi toks pats paprastas žmogelis esu; nusileisk  į žemę.
Nea, niekada nebuvai tu paprastas žmogelis ir nesi. Išnaudotojas -  štai kas tu.
Oho, Filomonai, ar tik nebūsi Markso per daug prisiskaitęs? vėl pasmailino liežuvį kandidatas.
Ale tikrai, galvoju, ir kur man tas vardas girdėtas, ar tik ne tu, pirmininke, nuolat jį minavojai?
Lipk žemėn, Filomonai, susierzino kandidatas.
Aš tau ne Filomonas, draugas Gerbutavičius, aišku?
Na gerai gerai, nepyk, Filo..., draugas Gerbutavičiau, būk geras, prašau, leiskis ant žemės.
Tai kad man ir čia gerai.
Fil..., draugas Gerbutavičiau, už valandos rinkimai, žmonės pradės eiti, televizija dar, neduok Dieve, atvažiuos, kaip atrodys, kai tu į stulpą kaip koks genys įsitvėręs būsi?
Televizija tai gerai, turėsiu ką jiem pasakyti.
Ką tu pasakysi, ką tu gali pasakyti?
Manai negaliu? Pamatysi.
Filomonai, prašau, nedaryk kaimui gėdos, lipk žemėn, krautuvėlė tuoj atsidarys, eik alaus nusipirk, aš duosiu pinigų.
Alumi nori atsipirkti?
O ko tu nori? Kad aš tau banketą organizuočiau?
Paimk mane į seimą padėjėju, jei išrinks.
Išrinks išrinks.  Ale ką ten tu man padėsi, traktoriaus ten neprireiks.
Galiu į skambučius atsiliepinėti.
Filomonai Filomonai, ir ką man su tavim daryti? Gerai nenori alaus, tai ant degtinės atskaičiuosiu.
Ant kiek butelių?
Ant vieno, aišku.
Su vienu tai tu pats ten su Landsbergiu terliokis.
O kiek gi tu nori?
Kad ir skūpas tu esi. Tauta badu dvės per tokius išrinktuosius.
Kiek sakyk?
Gerai, pirma, žinok, vienas aš negeriu, reikės draugelius pavaišinti.
Kiek?
Na, kokie penki buteliai, čia kaip minimum.
Kad tu nusprogtum.
Kaip nori, man ir čia gerai, Filomonas išsitraukė paskutinę cigaretę.
Na, tebūnie penki, ma jį galas, štai šimtas litų, Gerbutavičiau; ir dar va kas - mes su šeima į Vilnių kelsimės, tai truks man  žmogaus prie kiaulių, galėčiau tave pastoviai  priimti, kad tik mažiau gertum.
O, tai aš visai užrišiu, tikrai, pažadu, tik šiandien su draugais atsisveikinu ir ... pas kiaules.
Dar palauk, pastebėjęs, kad Filomonas jau gatavas žemėn atsidurti, tarė pirmininkas, kad esi ten, tai lemputę įsuk, bus šviesiau; anądien kažkoks kvailys išbarškino žibintą, ryte akmenų ir veržlių palei stulpą mėtėsi.
Filomonas pratylėjo šią naujieną, tad pirmininkas pabaigė: einu namo, turiu ten tokią, tu palauk.
Bet po minutės grįžo: sakyk, draugas ..., tai yra, Filomonai, ką norėjai daryti įsilipęs į stulpą?
Nesakysiu.
Ir  nesakyk, aš  pats žinau – laidus nupjauti ketinai, diversiją ruošei rinkimų dienai.        Juokdarys tu, Filomonai.         Gerbutavičiau.          Palauk, lemputę tuoj atnešiu.