Anu III skyrius

III skyrius


Anu apsidairė. Ji visdar buvo ant vaikino rankų. Tačiau jis buvo visas sveikas, o jos koja taip pat buvo sveikut sveikutėlė. Vaikinas, pamatęs, kas ji jau atsibudo, nuleido ją ant žemės.
- Klausyk, aš taip ir nespėjau paklausti tavo vardo, - tarė Anu.
- Dranas, - tarė jis.
- Iš kur tu sužinojai mano vardą? -paklausė ji.
- Ilga istorija, sužinosi vėliau.
- O... o... kam tau manęs reikia? - toliau kamantinėjo Anu.
- Tam, kad tu padėtum surasti ir išlaisvinti tavo ir mano tėvą.
- Ką?! Tu... tu pasakei, kad mano ir tavo?!! Tu nori pasakyti, kad mes... - ji taip ir nepabaigė sakinio. - Negali būti!
- Taip, tai tiesa, - toliau atsakinėjo Dranas. - Mes - brolis ir sesuo.
- Aišku...
Iki pat jų kelionės per neapsakomai ilgą koridorių, pabaigos, Anu nepratarė nė žodžio.
Tik, kai vaikinas sustojo, Anu jo paklausė:
- Tai... aš turėsiu tau padėti surasti mūsų tėvą, ar ne?
- Taip, būtų tiesiog nuostabu, jei padėtum.
- Bet... kaip aš galiu tau padėti? Juk aš net kardo nenulaikau rankoj...
Dranas nieko neatsakė. Jis atidarė sunkias, juodas ąžuolines duris ir teikė pirmenybę merginai.
Anu įėjo. Pamačiusi salę, ji neteko žado – tokia graži ir didelė buvo. Gale salės sedėjo moteris – deivė.
- Ssssveika, aš essu Arrrnu, tttavo mmmotina, - pasisveikino ji.
- Motina?- suglumo Anu. - Tai kodėl visą vaikystę leidau gamtoje, tarp gyvūnų, jei tu mano motina?
- Aaaatleisk... - nuleido galvą deivė Arnu. - Ttttave pppagrobė, kkkai bbbuvai vvisai mmmaža. Tai bbbuvo tie pppadarai, kkkurie šššiandien tttavęs iiieškojo. Eeeeesu labai dddėkinga eeereliams – tttik dddėl jjjų tu lllikai gggyva. Jjjjie pppasvėrė tttave ir nnnunešė tttigrei Nami, kkkad tttave aaaugintų. Ššššiandien ir vvvėl nnnnorėjo ttave aaapginti, bet eeereliai, pppalyginti ssu tttais pppadarais yyyra kaip sssskruzdėlė prieš dddrakoną. Jjjjie nnniekaip nnnegalėjo tttavęs aaapginti... Aaaatleisk... - atsiprašė moteris – deivė.
- Aišku... Dabar man pasidarė viskas aišku, kodėl tie paukščiai visada prieš pavojų suklykdavo. Viskas aišku...
- Tai... tu mums padėsi rasti tėvą? Jį taip pat pagrobė tie niekšai, tie nelemti padarai oriniai... Taip, jie vadinasi oriliai... Nekenčiu jų! - staiga pratrūko Dranas. - Nekenčiu!
- Na, aš pasistengsiu... Tai... ką man reikės daryti?
- Viskas bus taip... Mes keliausim per Vienaragių girią, plauksim per Piranijų jūrą, paskui eisim per Tigrų slėnį, Harpijų kalnus ir galiausiai – per Drakonų urvus. Tada mes jau turėtume būti visai šalia orinių pilies.
- Aišku... - kaip visada pakartojo Anu. - O... mes neturėsim jokių žirgų ar kažko panašaus? - nedrąsiai pasiteravo ji. - Juk kelias tolimas.
- Vienaragių slėnyje mums bus palikti Gylys ir Varanas. Mes su jais keliausim visą kelią. Beje, mano bus Varanas, gerai?
- Tai žirgai, ar ne?
- Na, kaip čia pasakius... Tai vorai ir...
- Ne! Aš ant jų tikrai nejosiu! - suriko Anu. - Vorų aš negaliu pakęsti!
- Kaip nori, tada galėsi visą kelią eiti pėsčia... Mes dar turim tris dienas iki mūsų mūsų išvykimo, taigi dar galėsi pagalvoti apie Gylį. Jis tikrai labai mielas... Čia, šitoje salėje yra neseniai pagauti, aršūs, bet mama labai greitai moka juos išauklėti. Patikėk, Gylys ir Varanas labai draugiški ir mieli.
- Jau geriau visą kelią eisiu savom kojom, nei sėsiu ant to padaro nugaros, - ginčinosi ji.
- Na, man labai įdomu, kaip tu perplauksi ,,savom kojom” Piranijų jūrą, kuri driekiasi tikrai ne vieną šimtą kilometrų, o tuo labiau, kad pavadinimas skirtas ne šiaip sau...
Mergina, supratusi, kad vis tiek turės lipti ant gyvūno keteros, nutilo.
Po kiek laiko Anu pagaliau prabilo:
- Dranai, man labai įdomu, kaip tu visas sudaužytas galėjai mane pakelti, o paskui ir bėgti su tokiu svoriu rankose?
- Supranti, mano galios yra dvigubai didesnės, nei paprastų žmonių, nes esu deivės sūnus. Ir dar – pagal viską, man turėtų būti dvidešimt penkeri, o yra dvidešimt ir tas metų skaičius niekada nesikeis. Tau dabar septyniolika, jei nelkystu, ar ne?
- Taip, - atsakė mergina.
- O kai bus dvidešimt, tu taip pat daugiau nebesensi ir tavo galios padvigubės. Bet tu, ne taip kaip aš, turi magiškų sugebėjimų – į pagalbą gali pasikviesti mitinį gyvį. Tai yra Šyvą. Ji yra ledo deivė, labai graži. Pirmą katrą, kai ją pamačiau man buvo aštuoniolika ir iš kart ją įsimylėjau... Sužinojau apie ją, kai mama pasakė, kad aš turiu jaunesnę seserį ir, kad ji galinti iššaukti ledo deivę Šyvą. Ji parodė man Šyvos paveikslą, kurį nutapė labai žymus dailininkas... na, nesvarbu koks... Taigi, tą deivę gali iškviesti bet kada, ji visada padės, kad kritinėj situacijoj. Kai ji supyksta, pasidaro labai stipri ir gali nušluoti visą žmoniją, bet per kelis tūkstančius metų, ji išmoko valdyti savo pyktį. Šyva atsilieps į tavo iššaukimą tik tada, kai jos paprašysi, jei neprašysi, į tave tiesiog padvelks šaltas vėjas.
Anu akys vis plėtėsi ir plėtėsi iš nuostabos. J i vis dar negalėjo patikėti, kad gali iškviesti mitinį gyvūną. Juk tai pasaka!..
- Na, kai dabar tiek daug visko sužinojai, turbūt labai pavargai. Aš tau parodysiu, kur galėsi numigti.
Mora