(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Kokios žalios Antakalnio pušys,
                                         kokios jos žalios!
Auga, svyruoja ant Vilniaus gražiausių kalnelių,
Tik po jomis ne balta samanėlė minkšta -
O kryžiai ir kryžiai  - gedulo, skausmo vieta.

Maži kauburėliai, nuliūdusios gėlės, akmuo,
Toksai tas likimas – nutrūkęs gyvenimas ilsis po juo.
Gal būt tai senolio, turtingo, gal jauno
Palaužto nuo vėjo kaip beržo dar liauno.

Gal būt tai karys, o gal tik sesuo...
Išėjo lyg žiedas, kai šaltas ruduo
Dargana ir šalna pirma nušalnojo.
Kiekvieną kitaip, kiekvieną savaip mirtis pas save pavilioja.

Paminklai, paminklai, paminklai šalti,
Ką slepiat kiekvienas, ką laikot savy?
Gal motinų gėlą, gal raudą,
Gal meilę didesnę už skausmą?

Atmintis – tai šviesa,
Tai darbų pratęsimas, malda.
Atmintis – amžina pagarba,
Neužgęstanti žvakės liepsna.

Taip sustoji, tyli, o širdy
Gimsta priesaika, žodžiai tikri:
- Visada, visada, visada,
Liks gyventi auka ši šventa.

Laiko Motina Sūnų ant rankų,
Atiduos jį ne žemei, o dangui.
Motina – jų, mano, mūsų Tėvynė,
O sūnūs – visi, visi, kurie žuvo,
                                        bet Lietuvą, Laisvę apgynė  

O gyvenimo ironija, o lemtie,
Kaip viskas teisinga, kad tie,
Kurie žuvo, kurie buvo okupantų mirtim pasmerkti,
Taip aukštai šiandieną į garbę, į šlovę
                                       nors čia, amžinai iškelti.

Tik vienas čionai, toks didingai puošnus monumentas,-
Prie jo neša gėles, vainikus svetimų šalių prezidentai,
Neša žiedą, liepsnelę dar vaikas, moksleivis, studentas.
Tegul ilsis didvyriai, jų kiekvieno gyvenimas šventas.