Psichologijos profesorius Tomas Vincentas Mileris buvo senas žmogus, bet daug patyręs ir daug išmanantis. Jis turėjo tris vaikus, kurie buvo išugdyti puikiai, žmoną, kuri jį vis dar mylėjo. Tomą gerbė daug jo srities profesionalų, to žmogaus nuomonė buvo svarbi įvairiose konferencijose ir jis visur garsėjo kaip daug pasiekęs specialistas. Psichologo Tomo Vincento Milerio pavardė puikavosi net ant šešių knygų ir visos jos buvo populiarios. Tad nieko nuostabaus, kad gruodžio 17 d., kai šis gerbiamas asmuo mirė, į jo laidotuves susirinko daug žmonių, vainikai netilpo salėse, o prie kapo gėlės nevyto ištisas savaites. Daug ašarų krito nuo Tomo draugų skruostų, daug prisiminimų iškilo iš neramios atminties. Mes tikriausiai galėtumėm pasakyti, kad ta diena, kai profesorius mirė, buvo sunkiausia jo artimiesiems. Bet mes klystumėme. Ji sunkiausia buvo Tomo nuolatinei pacientei. Ir ne dėl to, kad mirė jos psichologas. Ir ne dėl to, kad mirė ilgametis jos draugas. O dėl to, kad ta pacientė buvo prisidėjusi prie profesoriaus mirties, to net nenorėdama.
  Be to, jai reikės susirasti naują psichologą. O tai ganėtinai sunku, tiesa?

  ***

Antonijus Bakeris pažvelgė į durų rankeną, kuri atsargiai pajudėjo žemyn. "Na, kas šiandien atėjo?"-pašaipiai pagalvojo jis. Bet ponas Bakeris nesitikėjo tokios viešnios. Ji net apstulbino jį. O Antonijaus Bakerio niekas neapstulbindavo. Žinomą, išskyrus ją: jos kojas puošė paprasti, juodi aukštakulniai bateliai. Nors pažvelgus atidžiau, jų spalva buvo lyg tamsiausia naktis, tas apavas žvilgėjo lyg ką tik nulakuotas, o kulniukas aukštas, bet ne toks, kad negalėtum paeiti. Ir ar tik ten ne raudonas padas? Nuostabiosios viešnios kojos buvo baltos baltos ir tokios plonos ir gražios, kad Bakeriui net kvapą užgniaužė. Mergina vilkėjo paprastą juodą suknelę iki kelių, kurios kraštai buvo papuošti nėriniais ir kuri apnuogino baltas ir puikias rankas, ant kurių pirštų, tobulų ir ilgų, lyg mergina būtų grojusi pianinu, žibėjo paprastas auksinis žiedas. Bet ne ant bevardžio. Merginos liemuo buvo plonas, bet ne kaip manekenės, nes ta panelė buvo smulkutė ir nedidelė. "Visai kaip Coliukė"- toptelėjo Bakeriui. Viešnios kaklas buvo baltas kaip visas kūnas ir atrodė niekuo neišsiskiriantis, bet vistiek gniaužė kvapą. Tos Coliukės veidas buvo ramus. Ramus, bet gražus, toks, lyg nuostabiai tinkantis užbaigti visą kūno ansamblį. Merginos lūpų kampučiai buvo pakelti į viršų, lyg viską ji vertintų gan pašaipiai. Juodosios gražuolės nosis buvo smulki, riesta, o skruostai truputį paraudę. O akys, gilios ir lyg sudrumstos, apžvelgė visą Bakerio kabinetą kaip vertindamos. Atrodė, kad mergina nemirksėdavo, ji tik nuleisdavo akių vokus ir vėl juos pakeldavo ir tas veiksmas trukdavo ištisą sekundę. Atvykėlės antakiai buvo pakelti į viršų, bet ne taip lyg stebėtųsi, o taip, kad viskas derėtų su ta šypsenėle lūpose. Aplink baltą merginos veidą bangavo rudi plaukai, turintys įvairaus atspalvio sruogų ir krentantys ant pečių. Jie buvo gan tiesūs, su mažomis garbanomis plaukų galuose. Jos plaukai atrodė lyg paruošti fotosesijai, tokie nuostabūs ir paprasti, kad nekristų į akis, bet, kad stulbinamai derėtų prie viso kūno. "Nuostabu"- buvo pirma mintis šovusi Bakeriui į galvą įvertinus savo klientę. Antroji- "Ko jai prireikė pas psichologą?". Taip, Antonijus Bakeris, arba tiesiog Tonis Bakeris, buvo psichologas.
Jaunasis vyriškis išsitiesė savo krėsle, nutaisė malonią veido išraišką ir atsargiai dar kartą pažvelgė į merginą. Jis buvo įžvalgus, dėl to suprato, kad ji slepia kažkokią paslaptį. Juk ko gi daugiau čia eiti? Bet staiga Bakerio susižavėjimą šia naująja paciente pakeitė baimė. Baimė kažko, ko jis nežinojo. Merginos paslaptis pradėjo jį vilioti, bet kartu Tonio širdyje sklido nerimas ir baimė. Iš pradžių atrodžiusi graži ir nekalta, dabar keistoji viešnia atrodė baugi. Juk geriau įsižiūrėjus, jos akys šiek tiek primerktos, lyg ieškotų grobio. O lūpos su šypsenėle, jos juk taip kietai suspaustos. "Ką ji slepia?" -psichologas pagalvojo. Bet mąstė jis atsargiai ir tyliai, bandė nuraminti įsišėlusias mintis, lyg bijotų, kad ši mergina galėtų jas išgirsti.
-Sveiki, pone Bakeri,- maloniu balsu ištarė viešnia. Jos balsas skambėjo lyg kalnų upelis bėgantis pavasarį į jūrą. Tonis pasijuto keistai, o tas jam nebuvo būdinga. Jis juk psichologas. Jis juk turėtų mokėti valdyti savo mintis.
Tuo tarpu mergina atsisėdo ant patogaus krėslo, esančio Bakerio kabinete, įsitaisė ir pažvelgė į savo naująjį daktarą.
Vyriškis atsikrenkštė ir ištarė:
-Laba diena, panele, ėėė...-psichologas greitai pasiėmė lapelį, kuriame buvo surašyti visi jo šiandieną laukiantys pacientai.- Vermina Raukšle?
Mergina nusišypsojo. "O varge, kas per vardas"-šovė į galvą vyrui.
-Pone Bakeri, į Jus kreipiuosi turėdama tikslą. Jūs man buvote rekomenduotas labai patyrusio žmogaus. Aš pilnai Jumis pasitikiu ir tikiu, jog Jūs manimi taip pat. Tikiu, kad Jūs esate profesionalas.
-Ačiū, panele...Raukšle...- Bakeris nusprendė normaliai tęsti savo seansą.-Ar anksčiau buvot lankiusis pas kokį psichologą?
-Taip,-jos balsas šiek tiek virptelėjo.
-Gal galėčiau sužinoti pas kokį?
-Jo vardas buvo Tomas Vincentas Mileris,- merginos veide atsispindėjo tiek daug emocijų, kad Bakeris negalėjo jų nė suskaičiuoti. Jam atrodė, kad ten buvo kančia, liūdesys, gėda, savęs kaltinimas, pyktis.
-O,- Mileris buvo garsus. Naujasis keistuolės psichologas nustebo.-Gal galėtumėt apie save trumpai papasakot?
-Mano tikras vardas yra Samara Mirtis.
-Jūsų...tikras vardas? O Jūs ne Vermina Raukšlė?
-Ne. Verminą aš tik sugalvojau. Suprantat, nenorėjau, kad mano tikras vardas pasirodytų keistas,- mergina skausmingai nusišypsojo, vyras sutriko.
-Man iš tikrųjų yra daug metų. Aš sena kaip pasaulis,- tyliai ištarė juodoji su dideliu skausmu balse.-Visi gimsta, gyvena ir...miršta. Bet aš ne.
Merginos veide atsispindėjo liūdesys ir kančia. Ji pažvelgė į savo psichologą. Bet jos žvilgsnis buvo senas, lyg daug patyrusio žmogaus. Lyg daug kentusio žmogaus. Jos žvilgsnis buvo senas lyg pasaulis.
Bakeris išsižiojo, bet vėl užsičiaupė. "Tai sunkus atvejis"-pagalvojo jis. Ir tuoj šio daktaro galvoj pradėjo regztis įvairios teorijos, schemos, sistemos. Nesvarbu, kad pacientė jį baisiai gąsdino. Tonis visada buvo mokslo žmogus, jis viską aiškino logika ir tuoj mintyse pradėjo analizuoti šios jaunos merginos atvejį. Ponas Bakeris seniai matė tik atvejus.
-Aš amžina, pone Bakeri. Mirtis yra amžina. O aš esu Mirtis,- jaunoji moteris staigiai nutilo, lyg susigėdusi. Bet jos akių vokai nusileido, mergina stipriai užmerkė akis, o veide vėl buvo skausmas ir liūdesys.
Vyras įtemptai mąstė. Jis svarstė psichiatrinės ligoninės galimybes šiai jaunai merginai, kad ir kokia ji baisi ir graži bebūtų. Bakeris niekados netikėjo mitais, tad tikėti Mirtimi...kaip žmogumi... jam tai buvo nesąmonė.
-Suprantat, aš jaučiuosi vieniša. Aš neturiu šeimos, draugų, mylimojo... Visada buvau viena. Kartais aš net stebiu...žmones. Stebiu šeimas, kaip žmonės džiaugiasi vieni kitais, kaip nekenčia, kaip pavydi, kaip myli...verkia...tiki... Aš stebiu ir pavydžiu, pavydžiu žmonėms net pačių blogiausių jausmų, net pikčiausio pavydo...Mano jausmai tik lašas jūroj, žmonių jausmai - visa jūra. Daug tūkstantmečių aš vaikštau po žemę. Jau padėjau išeit milijonams žmonių. Aš net pavydžiu jiems mirties, nors pati esu Mirtis. Juk jie miršta. O aš ne. Tad kas man belieka? Tik stebėt ir pavydėt, stebėt ir pavydėt.
-Tęskite,- Bakerio protas paėmė viršų ir ji jam tapo tik dar viena pacientė, kuri susitapatino su kažkuo.
-Kartais, kai aš...- mergina trumpam sustojo paieškoti tinkamo žodžio.-Išsivedu žmones, nebūna sunku. Kiti manęs laukia, tikisi, kad ateisiu, kad palengvinsiu jų kančias. Dar kiti mane specialiai prisišaukia. Kiek aš jau mačiau žmonių, suniokotais savo kūnais, su perpjautomis venomis, su virve ant kaklo,- Mirtis vėl nutilo.-Ir tai jie daro nuo pat amžių pradžios. Kai kurie žmonės manęs nelaukia, manęs nekenčia, bando bėgt nuo manęs,- ji tyliai nusijuokė.-Bando bėgti...Bet jiems nepavyksta. Niekam nepavyksta...- Samara krestelėjo plaukais ir gailiai atsiduso.
-Ar jūs nemėgstate savo...darbo?- susidomėjęs paklausė Antonijus. Jo protui ir logikai šis atvejis ėmė patikti.
-Aš... nežinau...O ar Jūs mėgtumėte savo darbą, jei Jums reiktų žudyti žmones?- žodį "žudyti" ji ištarė su panieka ir pykčiu, kauptu tūkstančius metų.
-Aš niekuomet nesvarsčiau tokios galimybės,- sutrikęs paaiškino vyras.
-Pasvarstykit. Kartais svarstymai padeda. Žinoma, jei jie neužsitęsia tūkstantmečius,- ji pašaipiai nusijuokė ir atidžiai pažvelgė į Bakerį.
Bet jis nusprendė pakeisti temą, nes Tonis nemėgo būti kitų analizuojamas. Jis net nemėgo kitų patarimų, nors žinojo, kad jie kartais padeda. Tad kai dabar ši jauna moteris patarinėjo jam, psichologui tai nepatiko. Antonijus Bakeris visada norėjo būti laisvu ir niekam nepavaldžiu žmogumi, o geriau - tokiu, kuriam pavaldūs kitų jausmai. Bet tai nereiškė, kad jis buvo blogas. Vaikinas tik norėjo padėt kitiems, nes kai jam reikėjo pagalbos... niekas nepadėjo.
-Jūs minėjot, kad kiti žmonės Jūsų laukia...- Tonis sutrikęs nutilo, nes suprato, kad įsijaučia į pacientės išgalvotą gyvenimą. Bet dar labiau nustebo, nes žinojo, jog sutriko dėl įprasto dalyko- dėl to, kad įsijaučia, ką jam ir reikia daryti. Bakeris pradėjo jaustis keistai.
-Taip, kiti manęs laukia. Jiems jau nusibodę gyventi. O kiti manęs nelaukia, bet ir nedramatizuoja. Jie manęs nebijo,- mergina truputį pakreipė galvą.- Su tokiais aš išeinu kaip su draugais. Aš jiems - kaip draugė. Kaip bičiulė, kuri būna šalia tik akimirką...- ji nutilo, nes paskendo mintyse kaip, kad dažnai paskęsta.
-Pone Bakeri, aš jaučiu kaltę,- mergina tvirtai pasakė ir pažvelgė į vyrą rimtomis akimis.
-Dėl... ko?- jis tyliai sušnabždėjo. Kad ir kokia keista ši pacientė atrodė jam, bet Tonis tebuvo vyras ir negalėjo atsispirti jos grožiui. "Mirtis graži"- pirmą kartą pagalvojo vyras.
-Aš atimu iš žmonių gyvenimą, pone Bakeri. Aš juos žudau,- ji taip pat sušnabždėjo, bet akys liko rimtos. Mirtis truputį suraukė kaktą lyg įtemptai galvodama.-Aš mąsčiau. Aš žinau, kad taip reikia. Žmonių gyvenimas nėra amžinas. Bet aš nenoriu to daryti, pone Bakeri. Aš nenoriu...- ji stipriai užmerkė akis, įtempė veidą, giliai įkvėpė ir po poros akimirkų atsipalaidavo.
-Kreipkitės į mane "tu",- tik dabar pasakė Tonis. Jį buvo apžavėję šios moters kerai. Gal dėl to šis daktaras sunkiai rinko žodžius. O gal dėl to, jog jis juto baimę.
-Toni,- ji ištarė ir vyras, tik ką išaugęs iš jaunuolio, apsvaigo, lyg gėlininkas pauostęs savo sergėtą ir brangintą, bet trapią leliją.
-Toni, aš pasiėmiau daug žmonių, tiek daug, kad nesuskaičiuosi. Milijonai, milijardai- tai per maži skaičiai. Bet vieną žmogų aš prisimenu geriau už kitus,- Samara, jei toks buvo jos vardas, jei Mirtis išvis gali turėti vardą, karčiai nusišypsojo.-Tą dieną Jis ilsėjosi. Taip ir matau kaip Jis sėdi ant savo senos kėdės, skaitydamas knygą ir vis ką nors pasižymėdamas. Taip ir matau Jo akis, kai pamatė mane. Bet Jis neišsigando. Juk jau daug kartų buvo mane matęs. Jis tik nusišypsojo ir ištarė "Jau metas?", o aš tyliai sušnabždėjau, kad jau. Aš padaviau Jam ranką ir mes išėjom...ten, iš kur niekas negrįžta.
-Kas...kas buvo tas žmogus?
-Tomas Vincentas Mileris,- ir ji tyliai nusijuokė, lyg vardas būtų prižadinęs linksmus prisiminimus.-Aš pasiėmiau net tą žmogų, kuris mane suprato. Aš Jam pasakojau savo bėdas, savo jausmus, visai kaip Jums dabar. Tik jūs dar netikit manimi. Jūs matot, bet netikit, pone Bakeri. O Tomas tikėjo. Kartais net pasvarstydavau ar aš Jo nemyliu. Bet visada žinojau, kad ne. Suprantat, aš Jį mylėjau kitaip. Kaip... draugą. Taip, tai tinkamas žodis. Ar ne, Toni?
-Tikriausiai,- psichologas vėl sutriko.
-Jūs manot, kad aš neegzistuoju?- smalsumas nuskambėjo gražuolės balse.
-Aš... nežinau...Suprantat, aš...- bet Bakeris staigiai nutilo, nes suprato, kad mergina klausinėja asmeninių klausimų. O čia Antonijus buvo tardytojas, ne jinai.
-Toni, aš pabaisa.
-Jūs...ne...- vyriškis tuo pačiu norėjo sakyti ir "taip" ir "ne": "taip", nes ši mergina kėlė baisią baimę, "ne", nes ji buvo nuostabiai graži ir žavėjo šį vyrą, kaip niekas kitas.
-Man jau metas, pone Bakeri,- Mirtis vėl nusišypsojo.-Suprantat, daug darbų,- ji karčiai nusijuokė.
-Ar...
-Ar aš dar grįšiu? Taip, Toni, nes man tu patikai. Ir nesvarbu, kad dabar tu manęs nemėgsti. Vėliau pamėgsi, patikėk,- ji atsikėlė nuo krėslo ir palietė Bakerio nosį savo šaltais ir baltais pirštais.-Šiaip ar taip, juk pas visus aš kažkada ateinu,- ir kambaryje suskambėjo tylus juokas.
Daktaras Antonijus Bakeris stipriai užmerkė akis, suskaičiavo iki dešimt ir vėl jas atmerkė. Kabinete jokios Mirties nebuvo, lyg visas šis pokalbis būtų tik kvailas košmaras. Kvailas, bet baisus.

***

Dienos bėgo, bet Bakeris vis prisiminė keistąją pacientą. Jis mąstydavo, ar tai buvo haliucinacija, ar sapnas. Nes daktaro protas nenorėjo priimti kitokios teorijos,- kad mergina tikrai egzistuoja. Bet vyro širdis galėjo tai suprasti, nes ji dar nebuvo visiškai numarinta logikos, teorijų, statistikos ir skaičių. Tad Tonis širdyje jautė, jog ji buvo tikra, tik niekaip negalėjo tuo įsitikinti. Nes Antonijus Bakeris seniai nebetikėjo stebuklais. Jis tikėjo tik atvejais.

***

Antonijus žengė pro savo namų duris. Jis tik ir tegalvojo apie tai kaip palįs po dušu, nuplaudamas visą šios dienos nuovargį. Nes ne pirmą kartą Tonis grįžo namo pavargęs. Po keistosios viešnios apsilankymo, jo mintys tapo neramios, o po akimis atsirado ratilai. Nes visada jį naktį pažadindavo košmarai. Dėl to vyras jautėsi pavargęs ir niekam netikęs. "Gal reikėtų pasiimti atostogų"- galvojo psichologas nusiimdamas paltą ir nusiaudamas batus.
Vyras išėjo iš koridoriaus į svetainę. Ir staigiai sustingo. Nes jo laukė. Jo laukė Mirtis.
-Atsiprašau, jei išgąsdinau, Toni. Bet aš niekam nepranešu kada ateisiu,- ji nusijuokė.
Tik dabar Bakeris pamatė, kad šį kartą ji dėvi tik baltą trumpą suknelę ir yra basa. Viešnia nebuvo papuošta jokiais papuošalais, bet vistiek buvo nežmoniškai graži. Tik Antonijus pamiršo vertinti grožį. Jo širdyje skleidėsi nerimas ir baimė. Logika pralaimėjo. Širdis laimėjo, bet kokia kaina?
-Žinai, Toni, tu man patikai. Tikrai galvojau, kad susidraugausime. Tik pasirodo, kad mano pirmas vizitas tave per daug išgąsdino. Patikėk, tie kilogramais ryjami vaistai nuo nemigos ir bemiegės naktys... jos tau visiškai nepadėjo. Štai, dabar, stovi ir drebi. Bijai manęs. Bet kodėl?- ji teatrališkai nutilo ir pažiūrėjo į jį, net nedrebantį, nes baimė jį sukaustė tikrąją žodžio prasme.
-Aš galiu pasakyt kodėl,- mergina tęsė toliau.-Ar prisimeni, ar prisimeni dar, Toni, savo tėtį? Ar prisimeni kaip verkei, kai mama tau pranešė apie jo mirtį? Ar prisimeni kaip tavęs neprileido prie karsto? Ar prisimeni kaip žmonės tau sakė, kad tau negalima, kad ten miręs žmogus... O tu taip norėjai atsisveikinti su tėčiu, taip veržeisi prie jo. Bet tavęs neprileido, nes jis buvo miręs. Ir tada tu pradėjai nekęsti Mirties, nekęsti manęs, kad aš atėmiau iš tavęs tėtį,- ji pažvelgė į skausme skęstančio vyro veidą.-Bet neapykanta virto baime, kad tu taip pat mirsi kaip tėtis. Ar dar prisimeni, ar prisimeni, Toni, tą laiką, kai buvai tik mažas berniukas?
Ir Antonijaus Bakerio akyse sužibo ašaros. Po ilgo laiko, po ilgų teorijų ir sistemų, tas vyras, kadaise buvęs tik berniukas, kuris neteko tėvo, vėl davė kelią jausmams. Nors gal ne jis davė, gal jausmai prasiveržė pro logikos sieną, kurią jis ilgai statė. Bet statė veltui... Nes žmogaus jausmai tai kaip šėlsmas, kurio nesuvaldysi ir nenumarinsi, kad ir kaip stengtumeisi.
-Ar tu verki, Toni?- vėl paklausė Mirtis, dabar vyrui atrodanti baisi it pabaisa, it ragana.-Aš nenorėjau tavęs liūdinti. Bet manau, kad reikia, kad pažvelgtum tiesai į akis. Kad susidurtum su savimi. Juk nebe daug tau liko...
Ir tada Bakeris suprato, kad ji čia ne dar vienos konsultacijos atėjus. Ji atėjo jo. Ir siaubas užvaldė vyrą, jo pečiai sudrebėjo nuo nevaldomos raudos ir tas stiprus mokslo žmogus šoko bėgti. Vyras bėgo nuo mirties, nuo siaubo, nors ir žinojo, kad nepabėgs. Svarbiau buvo ne tai, kad jam reikėjo pabėgti, o tai, kad jam reikėjo bėgti. Tik bėgti, bėgti ir nesustoti, niekados nesustoti. Nes tik tas bėgimas galėjo jam padėti. Bet jau buvo per vėlu...
Antonijus sustojo tiesiai prieš savo namo paradines duris, nes pajuto šaltą Mirties alsavimą.
-Nebėk...- ji sušnabždėjo.- Mums jau laikas.
Tonis atsisuko ir pamatė baltą merginos ranką ištiestą į jį, bet jos veide buvo tik prašymas. Vyras ištiesė drebančią ranką ir dar spėjo pagalvoti, kaip jo plaukuota ir įdegusi ranka nesiderina su šia nuostabia Mirties rankele...
Samara, jei tik Mirties buvo toks vardas, jei tik Mirtis gali turėti vardą, suspaudė Tonio ranką, lyg drąsindama ir žengė ten, iš kur niekas negrįžta, išskyrus ją pačią - vienišą ir visų apleistą Mirtį.
Po to Antonijus Bakeris nieko nebegalvojo.

***

Psichologijos daktaras Antonijus Bakeris buvo gan jaunas žmogus, bet daug patyręs ir daug išmanantis. Jis neturėjo nė vieno vaiko ir neturėjo žmonos, kurį jį mylėtų. Antonijų gerbė jo kolegos, jo nuomonė nebuvo labai svarbi įvairiose konferencijose ir jis negarsėjo kaip daug pasiekęs specialistas. Psichologo Antonijaus Bakerio pavardė nesipuikavo ant jokios knygos. Tad nieko nuostabaus, kad sausio 15 d., kai šis paprastas asmuo mirė, į jo laidotuvėse nesusirinko daug žmonių, vainikai laisvai tilpo salėse, o prie kapo nuvytusios gėlės buvo ištisas savaites. Nedaug ašarų krito nuo Tonio pažįstamų skruostų, nedaug prisiminimų iškilo iš ramios atminties. Mes tikriausiai galėtumėm pasakyti, kad ta diena, kai daktaras mirė, buvo sunkiausia jo artimiesiems. Ir mes neklystumėme. Ji nebuvo sunkiausia Tonio pacientei. Ir ne dėl to, kad mirė tik jos psichologas. Ir ne dėl to, kad mirė žmogus, nespėjęs tapti jos draugu. Ji tik jautė kaltę, dėl to, kad ta pacientė buvo prisidėjusi prie psichologo mirties, to net nenorėdama.
Be to, jai reikės susirasti naują psichologą. O tai ganėtinai sunku, tiesa?



Ačiū.